„Kalnas iš visų pusių gražus“

Mums su žmona jau labai seniai nebe po 30 metų, bet dar vis judam… Poilsiaujam dabar Žemaitijoje. Plateliai. Paežerės kempingas. Įsikūrę esam išlakiam pušyne, pro pušis matosi ežeras. Vakaras. Vis atvyksta nauji žmonės. Iš tolo matau – žingsniuoja pora. Tėtis nešasi didesnįjį, mama – mažesnįjį vyruką. Tas, kuris didesnis, na, visiškas baltapūkis, juda, kruta tėvo glėbyje ir dairosi aplink, kaip gandriukas lizde. Mažiukas tiek įsikniaubęs į mamą, kad atrodo, kaip koks medžio kamieno grybukas… Žingsniuoja jie ne per toliausiai nuo mūsų skautiškos palapinės. Man taip gražiai ta šeima atrodo beieškanti nakvynei vietos, kad taip ir pasakau: „Labai gražu“. Moteris atsisuka ir klausiamai pažiūri. Patyliu akimirką ir pridedu: „Jūs visa šeima, gražu“. Moteris šypteli ir atsako, žiūrėdama į mus su žmona: „Ir jūs – gražu“. Atsikvepiu ir kuo nuoširdžiausiai sakau: „Na, mes jau kitoj kalno pusėj, o jums kilti ir kilti aukštyn…“, net ranka parodau. Moteris pasitaiso mažiuką savo glėbyje, darsyk šypteli: „Kalnas iš visų pusių gražus“.
Pasijutom tarsi dovaną didžiulę gavę. Dovaną, kurios nenupirksi niekur, niekada ir už jokius pinigus.
J.V.Kantvilas

Rubrikoje Vakar, šiandien, rytoj.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.