Rugsėjį reikia atvirų mokyklų

„Reikia būti pasiruošus visiems galimiems atvejams“, – regis, tai viskas, ką gali pasakyti mūsų vyriausybė dėl artėjančių mokslo metų šalies mokyklose. Ligi rugsėjo 1-osios – nepilnos keturios savaitės, tačiau, kaip ištyrinėjo „Lietuvos ryto televizijos“ žurnalistai, aiškumo nėra jokio. Mokyklos vasarą tradiciškai remontuojamos, tačiau visiška nežinia, ar nuo rugsėjo jas galės lankyti tie, kuriems jos yra skirtos.
Suprantama, kad valdžios sprendimus lems COVID-19 pandemijos situacija. Klausimas tik, ar toksai reikalo supratimas esmingai guodžia. Labiausiai, žinoma, ne studentus su gimnazistais – tie spėjo prisitaikyti prie nuotolinio mokymo (bent jau dauguma) ir yra daugiau mažiau patys už save atsakingi. Tačiau ką daryti pradinukų ir kiek vyresnių moksleivių tėvams?
Pavasarį vis buvo daug paprasčiau – karantinas. Taigi ne tik vaikai, bet ir diduma tėvų tupėjo namuose, todėl kartu krimto vidurinės mokyklos kursą. Kas bus dabar, jeigu rudenį mokyklos liks uždarytos, o gimdytojams teks darbus dirbti nebe iš namų, o darbovietėse? Jau nekalbant apie tėvams kylančią dilemą – o kur investuoti: į aprangą bei avalynę ar į tobulesnę kompiuterinę, ryšio įrangą namuose? Gal rasis sakančių, esą valdžia dar pavasarį pripirko kelias dešimtis tūkstančių kompiuterių, todėl antroji alternatyva nebėra aktuali. Tačiau nėra visa taip paprasta, kaip atrodo ministerijų ataskaitose.
Mūsų valdžia per ketverius politinės kadencijos metus gana neblogai išmoko dirbti sau, savo įvaizdžiui ir geriau arba prasčiau reaguoti į iškilusias problemas. Kur kas sudėtingesnis klausimas – ar geba kelti visai visuomenei aktualius reikalus ir tikslus įgyvendinti. Būsimieji mokslo metai yra svarbesnis ir sunkiau išsprendžiamas klausimas už mažųjų Lietuvos piliečių aprūpinimą tautiniais kostiumėliais. Tam neužtenka neformalaus valdančiosios daugumos lyderio idėjos, kai kurių dizainerių entuziazmo, regint prieš akis galimybę uždirbti iš mokesčių mokėtojų pinigų. Nepakanka net kurios nors vienos ministerijos – tarkime, Švietimo, mokslo ir sporto – pastangų.
Nes reikia aiškiai atsakyti į kai kuriuos organizacinius klausimus. Pavyzdžiui, jeigu valdžios žmonės, pasitarę su savimi, moksleivių tėvais, pedagogais nuspręstų, kad atviros mokyklos nuo rugsėjo 1-osios, o ne artėjantys rinkimai yra visuomeninės reikšmės prioritetas, ką daryti su COVID-19 testavimu: testuojami turi būti visi, kas lanko ir dirba mokykloje, ir vaikai, ir suaugusieji? Jeigu taip – kas kiek laiko tokie testai privalo būti atliekami? Kokia situacija laikytina viruso židiniu mokykloje, kada jau būtina ją karantinuoti. Jei nustatoma, kad moksleivis yra viruso nešiotojas, kokiomis sąlygomis teise į nedarbingumą gali pasinaudoti jo tėvai? Kaip skirtingai turėtų būti veikiama miestuose ir kaimo vietovėse?
Klausimynas, be jokios abejonės, yra daug platesnis, todėl atrodo, kad valdžiai tiesiog būtų mažiau galvos skausmo palikti viską taip, kaip yra dabar. Kaip buvo pavasarį. Kam laužyti galvą dėl to, kad imtų veikti svarbi daugeliu aspektų švietimo sistema, vertinant tikimybę, kad dėl pandemijos paūmėjimo ar laukiamos „antrosios bangos“, ją vėl teks suspenduoti arba išvis uždaryti. Kompiuterių nupirkom – misija baigta. Užtenka. Jei klystu, tai, sakyčiau, radosi netikėtas stebuklas. Tačiau kažkaip paskutiniu metu tokių negausiai nutinka.

Rytas Staselis