Liepos 26 d. tradiciniai Šv. Onos atlaidai Veiverių Šv. Liudviko bažnyčioje sutapo su, ko gero, vienintelio pasaulyje, dar medžiu kvepiančio Kazimiero Skučo rimorystės muziejaus atidarymu, kuris vyko po šv. Mišių ir procesijos aplink bažnyčią. Šia proga veiveriškiams sveikinimą atsiuntė LR Prezidentas G.Nausėda, negalėjęs atvykti į šventę.
Jaukiame kiemelyje tarp naujo muziejaus ir parapijos namų sklandė pakili nuotaika, kvepėjo namine duona, skambėjo „Kankliukų“ muzika, dainavo moterų ansamblis „Radasta“. Sulig pasigirdusiu posmeliu apie žirgelius trinkelėmis grįstu taku į kiemelį iškilmingai įriedėjo daili karieta, atvežusi šios šventės „kaltininkus“, Rimorystės muziejaus kūrėjus – Skučų giminės atstovus. Žirgus iškinkius, karieta, stiprių vyrų rankų traukiama, buvo įvairuota į muziejų, už stiklinės vitrinos, todėl lankytojai bet kada galės ją apžiūrėti.
Pasak šventės vedėjos Daivos Venslovienės, nuo to momento Oninių tradicijomis apipinta diena tapo pripildyta nesavanaudiško dosnumo, medžio kvapo, meilės arkliams ir krašto istorijai. Naująsias muzijaus patalpas pašventino klebonas K.Vosylius.
Perkirpti Rimorystės muziejaus įkurtuvių juostelę buvo patikėta buvusiam ilgamečiui Veiverių parapijos klebonui, žirgų mylėtojui, vienam iš nedaugelio pakinktų siuvėjų ir rimoriaus amato žinovui Lietuvoje Kazimierui Skučui, per daugybę metų surinkusiam gausią karietų, bričkų, važių, pakinktų, balnų, rimoriaus darbo įrankių kolekciją. Šalia pusbrolio atsistojo ir šio muziejaus fundatorė ir mecenatė Milda Skučaitė-Napjus. Ponia Milda su vyru atvyko iš JAV, kad galėtų dalyvauti šiose visai Skučų giminei svarbiose iškilmėse. Būtent ji ragino savo giminaičius suremti pečius ir ko nors imtis, kad išliekamąją vertę turinti K.Skučo kolekcija nebūtų išbarstyta ar išgrobstyta.
Rimorystės muziejus Veiveriuose K.Skučo iniciatyva buvo įkurtas 2006 m. parapijos kluonelyje. Šiam tapus avarinės būklės, susirūpinta klebono surinktų eksponatų išsaugojimu. Šią vasarą, vos per porą mėnesių šalia kluonelio iškilus naujam būsimo muziejaus pastatui, senasis buvo nugriautas, o klebono kolekcija perkelta po nauju stogu ir paruošta eksponavimui. Šiame muziejaus pastatų komplekse grindys yra išskirtinės, jos sudėtos iš plytų, likusių nuardžius bažnyčios šventorių juosusios tvoros stulpus. Vėl panaudotos jos pratęs savo gyvenimą…
Itin dailaus rąstinio muziejaus, kurio durys papuoštos Kazimiero Skučo inicialais, projektavimu, projekto vykdymu rūpinosi dar viena šios giminės atstovė, klebono pusbrolio dukra, architektė Jūratė Mieldažienė. Kelis mėnesius ji gyveno muziejaus rūpesčiais, su statybininkais tardamasi dėl kiekvieno jo akcento. Muziejaus statytojai jautė ypatingą darbų užsakovo klebono Kęstučio Vosyliaus pagalbą, dėmesį ir globą – jis įdėjo daug darbo ir širdies. Klebono rankomis buvo paliestas kiekvienas akmuo, išspręstas kiekvienas nesklandumas.
Rimorystės muziejaus ekspozicija parengta, bendradarbiaujant su Lietuvos nacionalinio muziejaus kolektyvu, papildyta jo etnografinės ikonografijos rinkinyje saugomomis nuotraukomis apie Suvalkijoje ir kituose Lietuvos regionuose paplitusias arklių traukiamas transporto priemones, arklių kinkymo būdus ir puošmenas. Prie ekspozicijos parengimo pasidarbavo Nacionalinio muziejaus skyriaus vedėja Jolanta Bernotaitytė, beje, veiveriškė, į pagalbą atskubėjo Veiverių muziejaus ir bibliotekos darbuotojos, vietos bendruomenių narės. Dalį darbų perėmė, šventės vaišėmis rūpinosi ūkininkė Lina Pažėrienė su talkininkais. Prie kiemelio sutvarkymo ir jo aplinkos išpuoselėjimo prisidėjo daugybė Veiverių gyventojų. D.Venslovienė kiekvieną iš jų paminėjo, geru žodžiu paglostė.
Šventės metu didžiausia pagarba buvo atiduota Rimorystės muziejaus įkūrėjui, eksponatų saugotojui, Prienų miesto garbės piliečiui K.Skučui, naujo muziejaus statytojams, rėmėjams, ekspozicijos kūrėjams, pagalbininkams. Jiems už atgimusį muziejų dėkojo Prienų rajono savivaldybės vadovai, LR žemės ministro Andriaus Palionio vardu – Seimo nario padėjėja Valė Petkevičienė, LR Seimo narys Andrius Kupčinskas, Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovės, Skriaudžių kalendoriaus muziejaus įkūrėjas Pijus Brazauskas, bendruomenių atstovai ir kiti svečiai. Muziejininkas P.Brazauskas specialiai kun. K.Skučo rimorystės muzijui sukūrė Žirgų mylėtojo kalendorių.
Veiverių krašto ūkininkų sąjungos nariai, dėkodami K.Skučui už meilę žirgams ir žirgininkystės populiarinimą, padovanojo muziejui retą eksponatą – odinius, 1925 m. gamybos dvikinkius šorus žirgams, kinkomiems į paradinę karietą.
Už Skučų giminės dovaną Veiveriams ir visai Lietuvai veiveriškių vardu pagarbą išreiškė Veiverių seniūnijos seniūnas Vaclovas Ramanauskas, kuris, padedamas jaunimo, šiuos nesavanaudiškus žmones apjuosė ąžuolo lapų vainikais, apdovanojo Birutės Kazakevičienės keptos duonos kepaliukais.
Jūratė Mieldažienė pastebėjo, jog muziejaus statybų metu žmonių darbą laimino Šv. Dvasia, todėl jis vyko taip sklandžiai. Pasak jos, bendraminčiai dirbo sutartinai ir darniai, vedini tikėjimo muziejaus idėja – šio darbo ėmėsi be jokio išskaičiavimo, turėdami tikslą išsaugoti ir ateities kartoms pristatyti su žirgais ir rimoriaus amatu susijusius eksponatus.
J.Mieldažienė, prie savęs arčiau pakvietusi UAB „Sigito statyba“ atstovus – Anicetą Petruševičių ir jo sūnų Kęstutį, kurių vadovaujami statybininkai surentė sienas, uždengė stogą ir statybas baigė anksčiau termino, pasidalino savo sumanymu. Ji paragino visus žmones, savo mintimis, maldomis, darbais prisilietusius prie muziejaus idėjos įgyvendinimo, įsikibti į ilgas vadeles, kurių tautiškos juostos dalį nuaudė pati Jūratė, o odinę pasiuvo jos dėdė Kazimieras Skučas.
Iš pradžių nedrąsiai, vėliau – vienas šalia kito, petys petin, susirikiavo visa eilė žmonių, kurių pastangomis iškilo Rimorystės muziejus. Šis simbolinis susikabinimas dar kartą patvirtino, kad daug rankų didžią naštą pakelia.
Šventės metu buvo pagerbtos ir Veiverių krašto Onutės, joms gėles įteikė seniūnas Vaclovas Ramanauskas ir seniūnaitis Jonas Kvietkauskas, tradiciškai po medaus stiklainį ir vasaros žiedą dovanojo veiveriškis politikas Cezaras Pacevičius.
Nebuvo pamiršta ir kita tradicija – klebonas Kęstutis Vosylius visus vaišino pašventina pirmo šių metų derliaus duona. Šeimininkės vos spėjo suktis – visus ištroškusius pagirdė gira ir vandeniu, o praalkusius sočiai pamaitino…
Dalė Lazauskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“