Aleksas Balčiukynas, II klasė
Reklamos pasaulyje
Po pamokų ėjau namo ir pamačiau pro mane lėtai pravažiuojančią didžiulę maistą vežančią mašiną. Kadangi netyčia telefono tuo metu neturėjau, tai pakėliau akis ir atidžiau pažvelgiau į vilkiko šoną. Ir ką aš pamačiau? Ogi užrašą „IKI – Mes visi mylim maistą”! Nuo šito sakinio dar labiau panorau valgyti. Pradėjau mąstyti, ar mes tikrai visi mylim maistą. Ką man reiškia žodis maistas? Šioje situacijoje jis man buvo svarbiausias.
Nežinau nė vieno žmogaus, kuris galėtų apsieiti be maisto. Jeigu, kaip ši reklama skelbia, visi myli maistą, tai turbūt ir žodis „maistas“ turi visiems sukelti tik geras emocijas. Maistas, maistelis, maistukas… Gal jį tarti kaip nors pakiliai? Jam net specialus dizainas parengtas.. Deja, mano tėvams jis ne toks malonus. Pirmas žodis, kurį tėvai, ką tik grįžę iš darbo, iš manęs, paauglio, išgirsta, yra ne kas kita, kaip „MAISTAS“. Kad ir kaip būtų gaila, jiems šis žodis asocijuojasi su rūpesčiu ir išlaidomis.
Kita vertus, man šis žodis suteikia šiek tiek valdžios. Man jį ištarus, tėvai norom nenorom yra įpareigoti man kažką pagaminti. Būtent tokiais momentais aš galiu pasijusti labai svarbus, gal net aukštesnis už tėvus. Gi ne aš, o jie vargsta dėl mano gyvybinių poreikių. Valgydamas aš pasiteisinu: „Mes visi mylim maistą!“. Tada sužinau, kad persivalgyti yra nesveika, o man išvien burbant apie maistą, visiems gali atsibosti. Ne visi juk reklamomis žavisi.
Geriau pagalvojus, reklamos geba priversti žmogų galvoti apie tai, kas anksčiau nebuvo taip įdomu. Susimąstau, gal reiktų dažniau palikti technologijas namie ir atkreipti dėmesį į aplinką. Netgi savo gatvėje galiu pamatyti tiek daug mintis sužadinančių dalykų. Čia pravažiuoja daug aprašinėtų automobilių, gatvėse puikuojasi spalvingos vilioklės reklamos. Norisi stačia galva nerti į jų pasaulį. Lengvi tekstai neįpareigoja giliai mąstyti, o tai daugeliui patinka. Reklama – populiariausias tekstas. Tai kas geriau – nuolat draugauti su telefonu ar žavėtis reklamomis?
Sucypia telefonas. Perskaitau: „Iki reklama“.
Konsultavo mokytoja Živilė Jurkšienė
Paulius Sabanskis, I klasė
Laiku ištartas žodis
Lietuvių kalba nėra paprasta. Ji labai daug išgyveno, patyrė, įveikė daugybę negandų. Kiekvienam gimtoji kalba reiškia kažką kito, kažką savito, kiekvienam suteikia skirtingus jausmus, pojūčius. O ką man reiškia gimtoji kalba?
Pirmiausia, gimtoji kalba man yra tarsi dvasios mokytoja. Mokydamasis lietuvių kalbą aš ne tik treniruoju savo rašybos ar kalbėjimo įgūdžius, bet ir turtinu savo dvasią. Jau pirmosios knygos paliko man didžiulį įspūdį. „Svarbu laiku ištartas žodis“, – sakė Jonas Biliūnas. Aš tam pritariu, nes žodis dažnai gali sužeist labiau, negu dūris peiliu.Tai viena iš daugelio pamokų, kurių išmokė gimtoji kalba. Skaitydamas įvairias knygas, rašydamas samprotavimus, reikšdamas savo mintis žodžiais, tobulinau savo dvasią. Aš mokiausi supratingumo, atjautos, empatijos. Tačiau dabar suprantu, kad ne aš pats tobulėjau, bet mane tobulino kalba. Ji mane pavertė Vydūno „žmogumi sau“. Žmonėm atrodo, kad „žmogus sau“ yra savanaudis, žmogus, kuriam nerūpi kiti.TačiauVydūnas taip vadino laisvus žmones, kurie nepriklauso nuo kitų.Mano manymu, kiekvienas žmogus turėtų stengtis tokiu tapti. Kitas etapas, anot Vydūno, „žmogus tėvynei“, bet tai tolimesnė siekiamybė.Taigi gimtoji kalba, laiku ištartas žodis mane mokė ir moko daugybės gyvenimo paslapčių ir manau, kad, jeigu stengsiuos ir norėsiu, ji išmokys dar daugiau.
Taip pat gimtoji kalba man padeda įveikti liūdesį ir pamiršti nuoskaudas. Visada, kai man būna liūdna, aš klausausi lietuviškų dainų ar skaitau eiles. Tai man padeda nurimti ir atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, H. Radausko eilėraštis „Deganti šaka“ mane visada motyvuoja. Manau, kad šio eilėraščio žodžiai: „Ir įėjom į grojantį namą Fioleto lašais aptaškyti“ puikiai atspindi mano būseną, kai aš liūdžiu, todėl, kai jį skaitau, aš suprantu, kad „grojančiame name“ vietos yra ir man. Kartais atrodo, kad aš su gimtąja kalba susietas kažkokiu ryšiu, kuris padeda geriau ir greičiau nurimti. Manau, kad šį ryšį gali pajausti tik su gimtąja kalba ir jokia kita kalba taip nepadės, kaip ta, kuri tave augino.
Konsultavo mokytoja Snieguolė Vanžodienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“