Nuostabi susitaikymo ceremonija

Pasimokykim iš paukščių… Tikriausiai pavasarį galbūt esame matę „vestuvinį gervių šokį“. Jeigu ne, štai nuoroda internete (https://www.youtube.com/watch?v=37P5gwale4g nuo 7 min.), kur galėsite pamatyti. Kokias mintis sukėlė matyti vaizdai? Ar nesusimąstėme, kokia išmintis slypi po šio šokio simbolika? Išverskime ją į žmonių kalbą…
Paukštis grėsmingai išsitempia priešais savo porą ir išleidžia galingus sparnus, o snapą ir akis nukreipia tiesiai į partnerį. Vaizdas labai grėsmingas, atrodo lyg rengiasi pulti. Bet staiga grėsmės demonstravimą nukreipia į šoną, apsisuka 180 laipsnių ir atgręžia partneriui savo bejėgį pakaušį, o, kaip žinome, pakaušį puošia neregėto grožio skaisčiai raudona kepurėlė.
Akimirką „šokančioji“ gervė sustingsta tokia poza, parodydama, kad jos grasinimas skirtas ne jai, o visam kitam – atšiauriam išorės pasauliui. Tą momentą išgirstame partnerio gynimo motyvą… O ką toliau daro gervė? Ji vėl atsisuka į draugę, vėl parodo savo galią ir didybę, tada vėl nusigręžia ir dabar, kas labai svarbu, atrodo, lyg puola kokį nors pakaitalą, jeigu šalia stovi svetima gervė, bet dažnai praverčia koks nors žabelis ar akmenukas ir sugriebus snapu kelis kartus išmeta jį į orą. Ką tai sako žmonių kalba? „Aš didelis ir baisus, bet einu ne prieš tave, o prieš va šitą, šitą, šitą“.
Ar tai ne iškalbingas „susitaikymo“ ritualas, nukreiptas į „antrąją pusę“.
Rūpintis kitu žmogumi, savo artimu, šalia esančiu ne įsipareigojimas ar bausmė, kaip dažnai manome, bet didelė laimė ir būdas išsigelbėti patiems nuo pragaištingos savo pačių agresyvumo jėgos. Deja, agresija mūsų gyvenime neišvengiama ir ji yra „blogis“. Pavasarį epidemijos izoliacijos metu galėjome ir patirti ar pamatyti, ar išgirsti tų agresyvumo apraiškų. Gal vertėtų pagalvoti, ką su juo daryti? Kaip sakome, „susiimti“ ir užgniaužti savame organizme? Tačiau ilgainiui tai mus nuves pas kardiologą ir diagnozė – hipertonija.
Kviečiu geriau pasinaudoti trečiu variantu, kuris savaime slypi mūsų genuose – tiesiog nukreipti agresiją į šalį. Kaip? Gal net nežinote, kad žmogaus šypsena yra grasinimo mimika, taigi agresijos išraiška. Nustebote? Šypsodamiesi mes šiepiame dantis, tai yra kitam parodome, kad, jeigu kas, galime ir įkąsti. Mokslininkai ilgai laužė galvas bandydami suprasti, kaip šis agresijos ženklas tapo svarbiausiu meilės ir prieraišumo simboliu. Atsakymą į šį, beveik neįveikiamą klausimą davė kaip tik mokslininkas Konradas Lorencas, kuris yra pradininkas mokslo apie gyvūnų elgseną (gamtinės agresijos gervės šokio rituale aiškinimas) ir Nobelio premijos (fiziologijos ir medicinos) laureatas.
Remiantis mokslininko teigimu, minioje pamatę pažįstamą veidą, mes šiepiame dantis, taip mums pasireiškia agresija rūšies viduje. Bet ką mes darome toliau? Gal mažiau nei sekundę automatiškai kryptelime akimis į šoną. Šis mažas judesys ir yra agresijos perorientavimas tai yra, kada įsijungia agresijos perjungimo rūšies viduje mechanizmas ir įvyksta susitaikymas. Kaip paaiškinti? Mes simboliškai iššieptus dantis parodome aplinkiniam pasauliui, sau brangų žmogų išskirdami iš šio pasaulio, lyg sakydami: „Ei, jūs, matote jį! Aš už jį gerklę perkąsiu!“ Ir vienybė su artimu žmogumi dar sustiprėja.
Tai reiškia, kad mums su juo atsirado „bendras priešas“ – aplinkinis pasaulis. Ir dabar mes turime „bendrą tikslą“ – rūpestį vienas kitu. Aišku, galime rūpintis artimu žmogumi, manydami, kad tuo jam darome paslaugą, ir kad tiesiog esame taip išauklėti ir toks elgesys teisingas. Bet kur kas teisingiau tą patį daryti dėl kitos priežasties, tai yra daryti tai perorientuojant savosios agresijos įtampą į išorines aplinkybes. Tokiu būdu rūpestis tampa ne pareiga, o faktiniu, natūraliu ir neišvengiamu keliu į mūsų bendrą laimę. Juk tai mums dovanojo gamta… priimkime tai ir saugokime vienas kitą tais „instrumentais“, kurie mums duoti jau genetiškai…
Šaltinis: A.Kurpatov. Santuokos keliai ir klystkeliai,2008