Birželio priminimai

Sveikatai…
Darbai darbus veja, liejame prakaitą savo soduose, daržuose, sodybose. Bet taip jau yra, kad pati gamta mums davė prakaituojantį kūną ir tai yra natūralu. Prakaitavimas reguliuoja kūno temperatūrą, ypač dirbant, gerina, tiksliau palengvina inkstų darbą.
Kad prakaituoti yra sveika, tą jau žinojo senovės romėnai. Tiesa, dabar mes šią natūralią kūno funkciją linkę slopinti įvairiais būdais. Ko tik nesiimame – įvairūs dezodorantai ir kitos priemonės beveik kiekvieno iš mūsų tualetinių reikmenų komplekte. Tačiau juos vartodami tik didiname toksinų sankaupas, užuot jų atsikratytume.
Ar esate patyrę tą jausmą, kai norite kasytis, trinti odą kokiu aštriu daiktu, šepečiu? Tai tikrai natūralus noras atsikratyti suragėjusio paviršinio odos sluoksnio, epitelio. Dažniausiai tą jausmą patiriame nuėję į pirtį. Kai oda sudrėksta, kapiliarai plečiasi, o išsiskiriantis prakaitas dirgina nervų galūnes. Norisi nutrinti ir pašalinti nešvarumus.
Štai tas natūralaus ir reikalingo noro patenkinimas suformavo ir pirčių tradicijas. Taigi kurkime pirtį, sušilkime, o paskui pajutę malonų sudrėkusios odos niežėjimą imkimės odos valymo – vanojimo. Tikriausiai daug esate girdėję apie pirties taisykles, vantas, bet šį kartą trumpai kelios teisingo vanojimosi taisyklės. Atkreipkite dėmesį, kad kalbame apie vanojimosi, reiškia savęs, o ne kito vanojimą.
Pirmiausia pirtyje pakeliame garą – po truputį pilame vandenį ant akmenų, kol susidarys „garo pagalvė“. Tuomet pakėlę aukštyn vantą ją papurtome, truputį palaikome, kad įkaistų ir pirmiausia ją prispaudžiame prie pėdos, kad ji sušiltų. Paskui prie kitos ir taip kelis kartus abiems kojoms. Nepagailėkite vantos kompreso ir čiurnai.
Tuomet eikime aukštyn prie kelių, vėliau prie šlaunų ir klubų. Klubams skirkime daugiau laiko, jei jie skausmingi, pasiruoškime dilgėlių vantų, nuplikykime jas pradžioje. Rankas taip pat pradėkime nuo delnų, o baikime pečiais, mentėmis. Tą ranką, kurią vanojame, laikykime nuleistą žemyn.
Ir taip švelniai iš eilės plekšnojame krūtinę, pilvą. Šonus vanojame priešinga ranka. Per tą laiką jau įkaito nugara ir su ilgesne vanta galite ją pasiekti, o jei esate keliese – pasitarnaukite vieni kitiems. Jei pasirodė, kad pradeda trūkti oro, būtinai atidarykite ventiliaciją ar praverkite duris, vėsiu vandeniu nusiprauskite veidą.
Pabūkite pirtyje dar kiek galite, dar ir naujo garo užpilkite. Jeigu išėjus iš pirties truputį svaigsta galva, neišsigąskite, pasėdėkite, atsikvėpkite ir į šaltą vandenėlį – ežeriuką, upelį, ar po dušu. Po to labai pravartu kelias minutes išsitiesti ir ramiai, užsimerkus, tyliai pagulėti. Tai labai svarbu.
Nepiktnaudžiaukite karščiu, jei turite viršsvorį ar nesate sportiškas. Tuomet rinkitės vietą pirtyje ant apatinės lentynos. Stebėkite savo būseną, pratinkitės prie karščio palaipsniui. Tiesa, vasarą naudokite šviežias vantas, ypač kompresams. Pirtininkai siūlo pasiruošti ir kvepiančių vantelių – mėtų, jonažolės, pelynų. Jos tinka trinti pilvo sritį, ypač jei jaučiate spazmus. Labai populiari yra minkšta ir išbrinkinta beržinė vanta. Joninės – pats tinkamiausias laikas jų prisiruošti.

Sodininkui…
Birželis sodininkui kiek lengvesnis mėnuo. Dabar, jau nužydėjus vaismedžiams, galima pasidairyti, pavaikščioti, ramiai apžiūrėti, kur ir ko trūksta iki visiškos laimės. Ypač jei sode turite vieną kitą egzotinį augalą, verta įsižiūrėti, kaip jiems čia sekasi.
Jeigu auginate riešutmedį, apgenėti jį reikia tuoj išsiskleidus lapams. Sodinami jie taip pat tik pavasarį. Tie, kurie jau turi vedančių vaisius riešutmedžių, kartais skundžiasi, kad riešuto kevalai kasmet darosi vis kietesni ir storesni. Tam, kad kevalas išliktų plonas, po kamieninėmis medžių šakomis reikėtų padėti pusplyčių ar molinių šukių, kad jos giliau neaugtų. Mat šaknys pasiekia tam tikrus mineralų klodus ir kevalai tampa labai kieti. Rudenį atsiminkite, kad vaisius reikia gerai išdžiovinti, nes antraip jie bus kartoki.
Gana retas augalas ginkmedis pastaraisiais metais taip pat išpopuliarėjo Lietuvoje. Tai vadinamas senelio ir anūko medis, nes gimus vaikui dabar sodinamas dažniau ne ąžuolas, o ginkmedis. Taigi jeigu jau priėmėte šį svečią į savo sodą, apsišarvuokite kantrybe – ginkmedžiai auga ilgai, lėtai, turi stambius kamienus. O vaistinės ir gydomosios savybės visiems puikiai žinomos.
Norintys auginti egzotinius medelius turi atkreipti dėmesį į šiltesnę sodo vietą. Atsiminkite, ten, kur nenori augti obelys, neaugs ir mūsų atvežtiniai medeliai. Abrikosus, persikus, trešnes sodinkite tik pavasarį.
Aktinidijas, jeigu jos padaugintos medelyne, galima sodinti ir rudenį, ir pavasarį. O štai vazonėliuose augančias aktinidijas galite persodinti bet kada, augalai skirtumo nepajus. Tiktai turėkite kantrybės, jos gali ilgai nederėti, net ir kokius penkerius metus. Margalapėms aktinidijoms reikalingi vyriški ir moteriški augalai, nes jos kryžmadulkės, o dailiosios gali augti ir vienos.
Ar nepasigedote bevaikštinėdami po savo sodą takelio, vienos kitos nedidelės aikštelės, terasos? Kaip šias sodo puošmenas savo jėgomis ir nebrangiai įsirengti, pakalbėsime kitą mėnesį.

Daržininkui…
Jau kuris laikas žiedus sukrovusios mus džiugina alyvos, o tai ženklas, kad per jų žydėjimą būtina pasodinti agurkus lauke. Taigi, jei to nepadarėte gegužės pabaigoje, teks paskubėti. Temperatūra dieną lauke turi būti 15–20, o naktį ne žemesnė kaip 8–10 laipsnių šilumos. Geriausia, kai dirva 10 cm gylyje yra sušilusi iki 14 laipsnių. Pasėtos į šaltą ir šlapią dirvą sėklos gali supūti. Jei sėjate jau vėlokai, sėklas geriau padaiginti. Eilutes pravartu mulčiuoti.
Jei auginsite nedaug agurkų, sėklas išdėstykite po 1–3 kas 15–20 cm. Sunkesnėje dirvoje sėkite 2cm gylyje, o lengvesnėje – 3–4 cm. Šiltu oru sėklos sudygsta per 6–7 dienas, o daigintos – keliomis dienomis anksčiau.
Užaugus pirmajam lapeliui pasėlį retinkite, palikdami po daigą kas 15–20 cm. Daigus ne raukite, o nugnybkite, kad neišsijudintų žemė. Palikti neišretintus daigus neverta, nes nesivysto užuomazgos, prastėja bičių apdulkinimas, lieka daug tuščių žiedų.
Kai kurie agurkų augintojai laisto juos vandeniu su pienu. Į 10 l vandens pilkite 1 l pieno ir laistykite kartą per dvi savaites. Karštuoju metu laistykite agurkus šiltu vandeniu kasdien. Jeigu agurkams trūksta vandens, vaisiai gali apkarsti.
Tręškite pirmą kartą; praėjus 15 dienų po sodinimo, antrą kartą, kai jie pradeda žydėti. Agurkams neturi trūkti azoto. Tinka tręšti pakaitomis ir mineralinėmis, ir organinėmis trąšomis. Puikiai tinka paukščių mėšlo granulės.
Rinkitės savo regione augintojų išbandytas ir ligoms atsparias veisles. Kad sulauktumėte geresnio derliaus, agurkus genėkite. Papildomus ūglius šalinkite, kol jie neužaugo ilgesni nei 4–6 cm.
Tik štai, jeigu jūsų sklypelis mažas ir agurkų lysvei gali pritrūkti vietos, prisiminkite apie būdą agurkus auginti maišuose. Sakoma, kad viename kvadratiniame metre taip gali subręsti net tūkstantis žalių agurkėlių. O ir sodinti taip galima net dvi savaites anksčiau, nei į atvirą gruntą.
Maišus galėsite sustatyti prie sienos, prie tvoros, aplink išmoningai apželdinti gėlėmis. Nusipirkę maišuose grunto, skirto agurkams, paprasčiausiai sustatykite vertikaliai, apačioje padarykite vieną kitą skylutę vandens pertekliui išbėgti. Maišo viršų nukirpkite, pasodinkite po kelis daigus, karts nuo karto, jeigu nėra lietaus, laistykite ir laukite derliaus. Net jei pasisodinsite nedaug agurkų, tačiau nuolat turėsite jų šviežių.

Gėlininkui…
Pavasario žydėjimui nualmėjus turime susirūpinti, kad ir vasarą būtų apstu žiedų. O ji pas mus tokia trumpa, taigi ypač gėlininkai turėtų pasistengti, kad to džiaugsmo akiai netrūktų niekur: nei kieme, nei balkonuose, terasose ar laiptinėse, nei prie įėjimo į namą, į darbovietę ar kitą mūsų lankomą vietą. Žodžiu, visur, kur tik galima, pastatyti vazonėlį.
Pradėjus tokią akciją, vargu, ar jau užsiimsite „aukštuoju gėlininkystės pilotažu“. Todėl pravers gerai pažįstamos ir ištvermingos dalyvės – pelargonijos, begonijos, petunijos, sprigės.
Pelargonijos. Sakysite, kad jos dvelkia senove? Galbūt… Bet nuo to jos nė kiek ne mažiau džiugina akį ir lepina mus savo nereiklumu. Dar ne visai įprastos yra svyrančios (Pelargonium peltatum Ait.) pelargonijos. Joms labai patinka augti saulėtoje vietoje, pakenčia sausą substratą, todėl yra rečiau laistomos, rečiau tręšiamos.
Nelygu kokia veislė, svyrančios pakabintos vazonėliuose gali išleisti labai ilgus ūglius, augti kupolu ar kristi kriokleliu. Peržydėjusių žiedų nuskinti nereikia, jie nukrenta patys, todėl geriau nesodinti skersvėjyje, kad taip greitai vėjas nenupūstų žiedų. Spalvas ir veisles rinkites įvairias, derinkite prie sienų.
Begonijos. Verta atkreipti dėmesį į visadžydes (Begonia semperflorens), nes jos yra atsparios vėjui, sausrai, itin lietingam orui. Jas vertiname dėl jų puošnumo ir lapų atspalvio įvairovės: nuo švelniai žalios iki bronzinės. Gumbinės begonijos (B. Tuberhybrida Voss.) dekoratyvios, bet trapesnės už puošniąsias. Didžiuliai pilnavidurių begonijų žiedai atrodo įspūdingai, primena rožes, kamelijas ar bijūnus. Galite rasti veislių baltais, oranžiniais žiedais.
Gumbinės svyrančios begonijos (B.t. pendula flore pleno) stebins pilnaviduriais ar pusiau pilnaviduriais ir gracingai ant laibų kotelių kabančiais žiedais. Žydės gausiai, sodriai, pakęs saulėkaitą.
Petunijos. Tai irgi mums gerai pažįstamos ir laiko patikrintos gėlės. Hibridinės (Petunia x hybrida Vilm.) gali būti stambiažiedės ir smulkiažiedės. Stambiažiedės yra atsparesnės aplinkos poveikiams, kompaktiškos. Žiedai balti, raudoni, rožiniai, violetiniai ar net dviejų atspalvių. Smulkiažiedės išsiskiria ankstyvu ir ilgu žydėjimu, yra atsparios lietui, šalnoms.
Peržydėjusius žiedus būtina pašalinti su visomis sėklų užuomazgomis, tuomet greičiau susiformuos ir pražys nauji. Jei pasirinksite „Fantasy“ petunijas, tai jų krūmeliai gausiai žydės skirtingų atspalvių žiedais.
Surfinijos – pati populiariausia petunijų rūšis, daugelis jau net nesieja jų su petunijomis. Jos labai mėgiamos augintojų dėl savo atsparumo, jų nereikia genėti, greitai auga. Laibos šakelės nelūžta, atlaiko vėją ir audrą, o žiedai – karštį, saulės kaitrą.
Sprigės. Valero sprigėms (Impatiens walleriana) būsite dėkingi, jei norėsite išpuošti žiedais pavėsingą vietą. Jos žydės ten nuo birželio iki rudeninių šalnų. Siauralapės sprigės ( I.Hafkeri II) yra didesniais žiedais ir labiau mėgsta šilumą ir šviesą.
Priminėme apie pačias populiariausias vasaros balkonų, terasų augintines. Tačiau jei domitės gėlių madomis, pasidairykite jums įdomesnių naujų gėlių veislių, kurkite ir improvizuokite derinius. Svarbu, kad po ilgo ir uždaro pavasario, po pandemijos išėjus į lauką akį visur, kur tik galima, džiugintų gėlės. Tai ir yra svarbiausia gėlininko misija.


Ilgos dienos, trumpos naktys…

Vidurnaktis. Giria. Paparčių sienos.
Už krūmo krūmas, užu šio – dar vienas
krūmokšnis, jo viršūnėj spingsi žiedas,
Ir gaižiai žiūri į tą žiedą diedas,
Ant surūdijusios liktarnos atsisėdęs.
Donaldas Kajokas. „Senas Jonas“
Šį mūsų mylimo kraštiečio poeto eilėraštį pastarosiomis dienomis prisiminiau ir vis kartoju, įsivaizduodama tą seną, viskuo nepatenkintą, net rastu paparčio žiedu nesugebantį džiaugtis, diedą Joną. Galvoju, tai čia mes, lietuviai, burbekliai, visuomet viskuo nepatenkinti: nelaimingi kai lyja, jau kitą dieną keiksnojantys saulę ir kaitrą, ir taip nuolat, randantys priežastį aimanuoti. Atrodo, jau turėtų džiuginti pirmosios vasaros dienos, kiek atlėgę, sušvelnėję karantino suvaržymai, vis dažnesnė galimybė susitikti su artimaisiais ar aplankyti kokį nedidelį renginį, pasižmonėti, o štai iš vyresniųjų savo draugų girdžiu tik nesiliaujančius rypavimus, dejones, nepasitenkinimą. Paskambinau vienai savo bičiulei, klasės draugei, norėdama pasveikinti su gimtadieniu. Nelabai klausėsi mano linkėjimų, nes pradėjo pasakoti apie ją užklupusią depresiją, apie begalinę baimę susirgti Covid-19, apie laukiančią skausmingą mirtį ir dar dievai žino ką. „Įsivaizduoji, ką tik per radiją pranešė, kad Korėjoje jau vėl susirgo tiek ir tiek…“, – net uždusdama skubėjo pranešti. Pagaliau pavyko įsiterpti ir man. Žinodama, kad draugė gyvena savo name, turi sodelį, pradėjau klausinėti, ar jau žydi pas ją alyvos, klausiau, ar pasėdinti prie jų vakarais, ką pastaruoju metu skaitanti, pasakojau apie save, savo gėlynus… Labai trumpam pavyko nukreipti dėmesį nuo ją užvaldžiusios neigiamos informacijos. Vėl ir vėl grįždavo į visokias girdėtas šiurpias istorijas. Kitą dieną, sukaupusi drąsą, vėl paskambinau ir jau tiesmukai prašiau: „Mieloji, paklausyk manęs, savo bičiulės, pasidžiaukime tuo, kad išgyvenome tikrai ne pačią blogiausią situaciją, kad apskritai išlikome, kad aplink mus graži, vasariška gamta. Ir nesijaudinkime dėl tų dalykų, kurie ne mūsų valioje juos pakeisti…“
Pasakoju jums apie tai todėl, kad panašių pokalbių turėjau ne vieną, o ir jums tikriausiai teko ką nors panašaus patirti. Blogai, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu vieni elgėmės gana neatsakingai, bet dar blogiau, kai baimės užvaldė nepagrįstai, perdėtai. Taigi verta atidžiau pasižiūrėti, kaip gyvena mūsų artimi žmonės, draugai, kaimynai, dažniau kalbėtis, lankyti. O progų birželyje, tai tik laikykis, broleli! Ilgos dienos, trumpos naktys, taigi laiko ir darbams, ir šventimui bus per akis.
Štai sekmadienį jau ramiai galėsime parymoti prie seno Tėvo kapo, o ir Motinėlei gal nebuvo progos gėlės žiedą pamerkti. Jaunimas taip pat drąsiau lankys savo senolius, šie džiaugsis galėdami apkabinti vaikaičius. Tegul mums visiems birželio nakties sapnai būna skaidrūs ir lengvi, o dienos – nepakartojamos vasariškomis džiaugsmingomis akimirkomis!
Jūsų Augustina


Jei birželio mėnesio pradžia šalta, visa likusi vasara bus karšta.
Lietūs iki Joninių pinigus sodiečiui krauna.
Jei gegutė ir po Joninių kukuoja, bus ilgas ruduo.


Pirmosios braškės…

Nors lietuviškų, savo daržuose ir soduose prinokusių braškių dar tik pati pradžia, o dažniau lepinamės atvežtinėmis, tačiau jų ant mūsų vasariško stalo neturi trūkti. Širdelė tik padėkos, kad ją stipriname šiose uogose esančiu kaliu. Taigi jau aišku, kad geriausia jas valgyti šviežias šviežutėles, gardinti salotas, plakti kokteilius, bet ne nuodėmė ir kokį pyragą išsikepti.

Salotos su braškėmis ir vištiena
Reikės: 150 g lapinių salotų, 100 g obuolių, 50 g braškių, 150 g vištos krūtinėlės, 60–70 g braškių jogurto, žiupsnelio cukraus, vyno acto, alyvuogių aliejaus, vištienos sultinio.
Vištos krūtinėlę įdėti į puodą, užpilti vištienos sultiniu, įpilti šiek tiek acto ir užvirinti. Po to kaitrą sumažinti ir kaitinti, kol iš įpjautos vištienos pasirodys rausvų sulčių. Tada puodą nukelti, o mėsą palikti sultinyje, kol atvės. Atvėsusią mėsą nusausinti ir supjaustyti griežinėliais.
Į plokščią lėkštę dėti suplėšytas salotas, nuluptą ir šiaudeliais supjaustytą obuolį, ant jų – vištieną. Ant viršaus sudėti pusę perpjautų braškių. Padažui likusias braškes sutrinti su jogurtu, pasaldinti, parūgštinti, supilti aliejų, išmaišyti ir apipilti salotas.

Braškių pyragėliai
Tešlai: 250 g miltų, 200 g sviesto, 2 tryniai, kiaušinio baltymas, 2 šaukštai cukraus, ketvirtadalis pakelio vanilinio cukraus. Įdarui: 750 g braškių, pakelis vanilinio pudingo, 2 šaukštai cukraus pudros, 0,5 citrinos sulčių, pakelis vanilinio cukraus, keli mėtų lapeliai papuošti.
Trynius sutrinti su cukrumi, sudėti sviestą ir ištrinti. Suberti vanilinį cukrų, miltus, suplaktą baltymą. Tešlą gerai išmaišyti ir valandą palaikyti šaldytuve. Nedideles formeles ištepti riebalais ir pabarstyti miltais. Tešlą iškočioti 0,5 cm storio lakštu, supjaustyti gabaliukais ir iškloti formeles. Tešlos kraštus nupjauti. Kepti krepšelius iki 175 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, iškepusius – atvėsinti.
Braškes nuplauti. Pusę uogų sutrinti, sudėti cukraus pudrą ir citrinos sultis. Įdarui pudingą paruošti pagal pakuotės instrukciją, atvėsinti, tada sumaišyti su braškių tyre. Į tešlos krepšelius pridėti kremo, likusias braškes perpjauti išilgai ir sudėti ant kremo. Papuošti mėtų lapeliais.

Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *