Gyvenimas su onkologine liga

Psichologė Brigita Gelumbauskienė

Onkologinė liga – šiais laikais dar ne nuosprendis, tačiau ji stipriai išmuša žmogų iš senojo gyvenimo vėžių. Kodėl man? Ką aš blogo padariau, kad susirgau? Kiek man dar liko gyventi? Tai klausimai, kurie dažnai pasitinka, išgirdus diagnozę „vėžys“. Ši klastinga liga įsisuka ne tik jauno, bet ir seno kūne, ne tik sveikai besimaitinančio, bet nepaisančio jokių sveikos gyvensenos principų, ne tik tikinčio Dievą, bet ir netikinčio žmogaus.
Pacientų po onkologinių operacijų psichoemocinė savijauta labai skiriasi, nes kiekvienas yra unikalus, su sava istorija. Čia svarbu paminėti, jog gali skirtis ne tik ligos židinys (pvz.: skrandžio, žarnyno, krūties, gimdos onkologiniai susirgimai), atsikartojimai arba ligos plitimas, tačiau ir charakterio bruožai, temperamentas. Charakteris – tai tarsi instrumentas, kuriuo savininkas groja ir išgauna tam tikrą muziką. Kai savininkas pasiligojęs, tai ir muzika skamba ne taip smagiai, kartais labai graudžiai. Jau išgirdus diagnozę, kai kurie pacientai sako, jog tai buvo tarsi „perkūnas iš giedro dangaus“. Kiti pastebi, jog mynė kelius pas savo gydytoją, tikrinosi reguliariai, tačiau kai pastebėjo, jog kažkas negerai, liga buvo jau progresavusi. Liga – tai įtempto ir pilno stresų gyvenimo pasekmė. Ligą sukeliančius faktorius pacientai vardija įvairiai: „nesirūpinau, nemylėjau savęs“, „ilgai slaugiau tėvus“, „patyriau didžiulį stresą darbe“, „namuose nebuvo ramybės“ ir t.t. Be abejo, yra ir tokių, kurie nesupranta, kodėl susirgo ir net nesigilina į tai. Egzistuoja ir toks požiūris, jog liga buvo kūne, kurią išpjovė, vadinasi, neliko. Laukia tolimesnis gydymas – chemoterapija arba spindulinė terapija. Tokiu būdu į onkologinę ligą žvelgiama tik iš fiziologinės pusės, nesigilinant į psichologinę būseną. Be abejo, kūnas yra labai svarbus, kuris rodo ženklus, kas yra negerai, kur reikia atkreipti dėmesį, pasirūpinti vaistais, maistu ar rimtesniu gydymu. Tačiau ar vien to užtenka?
Bendraudama su pacientais, kurie gilinasi į psichologines ligos priežastis, aš rekomenduoju knygą „V.Sinelnikovas. Pamilk savo ligą“, kurioje aprašomos žmonių, sergančių įvairiomis ligomis, istorijos. Ten galima rasti charakterio savybes, kurios gali nulemti fizinius susirgimus, pradedant nuo slogos ar kraujavimo iš nosies ir baigiant onkologiniais susirgimais. Psichoterapeutas Valerijus Sinelnikovas apibūdina onkologinę ligą taip: „Tai sena, užslėpta nuoskauda, pyktis ir įniršis, neapykanta ir noras atkeršyti <…>. Tai gili, pasąmoninė, negyjanti sielos žaizda. Tai didelis ir nuėjęs gilyn vidinis konfliktas su pačiu savimi ir aplinkiniu pasauliu.“
Perskaičius šią knygą, galima susidaryti nuomonę, jog sveikatą ryjantis ir labai pavojingas jausmas yra nuoskauda, kuri minima knygoje ne vieną kartą. Nuoskauda – tai tarsi žaizda, nusėdusi giliai širdyje, kuri gali skirtis ne tik apimtimi, bet ir jos būkle. Sielos žaizdos, kaip ir kūno, gali „užsitraukti, pūliuoti, kraujuoti arba užgyti“. Visa tai priklauso nuo to, ką mes su jomis darome. Ar paliekame likimo valiai? Galbūt pasistengiame užsiimti savigyda? O gal kreipiamės pagalbos pas specialistą?
Kokios gali būti ligos priežastys? Labai įvairios. Jei bandytume aiškinti tik fiziologiškai, tuomet atsakymas galėtų skambėti taip: „Genetinis paveldas“ arba „Genų mutacija“. Gali būti ir po įvairių sumušimų, neatsargaus elgesio (pvz.: sportuojant gavus smūgį su kamuoliu krūtinės srityje, vėliau gali vystytis sukietėjimai, o dar vėliau ir piktybiniai navikai). Tačiau remiantis V.Sinelnikovo mintimis: „Puikybė, kaltės jausmas ir savibauda, smerkimas ir panieka, priešiškumas žmonėms – štai pagrindinės vėžio priežastys.“
Nebūtina pasižymėti visomis išvardintomis savybėmis. Beje, kuris iš mūsų niekada nesijautė kaltas ar nesipuikavo prieš kitus, nesmerkė ar neniekino garsiai ar mintyse? Natūralu, kad visiems teko patirti tai, tačiau kai kurių žmonių šios ypatybės viršija tam tikras ribas. Įvairūs medicininiai tyrimai turi normos lygį, ir kai duomenys viršija jį, laikoma sutrikimu ar susirgimu. Pvz.: kraujospūdžio norma (120/80). Galbūt analoginiu principu vyksta ir vidiniame pasaulyje arba sieloje?
Liga sustabdo. Tiesiogiai, nes kūnas nebėra toks energingas ir guvus, praradęs įprastas formas, jaučiamas diskomfortas dėl pooperacinių pjūvių, kitų nemalonių pojūčių. Sunku judėti, nereikia skubėti į darbą. Žmogus priverstas gydytis, daugiau ilsėtis ir rūpintis savimi. Netiesiogiai, nes nereikia rūpintis darbo reikalais, kitais žmonėmis, buitimi. Tačiau visuomet pasitaiko išimčių, kurie nepaiso kūno ir sielos būklės, stengiasi palaikyti įprastą gyvenimo būdą. Pvz.: neatsitraukia nuo kompiuterio darbo reikalais ar stengiasi nudirbti visus ūkio darbus.
Liga – savotiškas atskaitos taškas ir perėjimas iš senojo gyvenimo į naują. Dažnai žmonės po išgirstos onkologinės diagnozės ir operacijos keičia savo mąstyseną: „pradėjau matyti viską kitomis spalvomis“, „dažniau leidžiu sau pailsėti“, „nesirūpinu dėl namuose esančios netvarkos, dulkių, nes anksčiau tai erzindavo“, „supratau, jog reikia gyventi ir džiaugtis šia diena“, „pradėjau labiau save mylėti, pvz.: vakar nuėjau pasidaryti manikiūrą“ ir k.t. Tačiau galima išgirsti ir ne taip džiugiai skambančių žodžių: „nežinau, kaip reikės pragyventi, nes viena gyvenu iš pašalpos“, „nežinau, ką daryti dėl darbo, nes jis man bus fiziškai per sunkus“, „bijau, jog liga gali atsinaujinti ir tada vėl viskas iš pradžių“, „aš dar noriu pamatyti, kaip vaikai sukurs šeimas, sulaukti anūkų“, „nenoriu būti našta vaikams, aš dabar jau esu našta“. Galima palyginti ligą, tarsi viesulą, kuris įsisuko į namus, išvartė baldus, išplėšė langines, prinešė lapų, apgadino stogą, duris, sienas. Visiškas chaosas. Akivaizdu, jog trūksta tvarkos ir reikia imtis darbo, tik neaišku, nuo ko pradėti?
Psichoterapijos metu vyksta pokalbis apie tai, kas yra žmogaus viduje, kas sužeista, sugadinta, ko trūksta, ko per daug, kas nereikalinga, kas jaudina, kas svarbu – keliami klausimai, kad būtų aiškiau pačiam žmogui. Svarbiausia, neskubėti nieko keisti ar koreguoti, bet su atidumu ir pagarba pažvelgti į „vidinius namus“. Leisti išgyventi jausmus, kurie įstrigę viduje, leisti tiesiog būti. Yra „norėčiau“ ir „noriu“. „Norėčiau“ gali ir likti daug metų viduje, kai yra žodis „noriu“, tuomet žmogus kitaip elgiasi, stengiasi, kad tai, ko nori, įvyktų. Kai pokyčiai vyksta sielos viduje, tai jie vėliau pasireiškia ir išorėje. „Kai grįšiu namo, tada leisiu sau daugiau pailsėti, pasivaikščioti po parką, lankysiu mankštas, daugiau laiko skirsiu sau ir tam, kas man patinka,“ – tai keletas minčių iš pacientų, su kuriais teko pabendrauti individualių pokalbių metu. Dažnai pastebiu, jog moterys išsiilgusios paprastų dalykų (pasivaikščiojimo gamtoje, apsilankymo grožio salone, kavos puodelio su drauge, knygos), kurie teikia džiaugsmą, nes per skubėjimą ir darbus neturėdavo jiems laiko. Laikas – tai brangi dovana ne tik sau, bet ir artimui. Kai rimta liga užklumpa, tuomet laikas tampa dar brangesnis. Kaip tą laiką praleisti ir kam padovanoti? Jei anksčiau, prieš ligą, galbūt viskas vykdavo autopilotu, tai po ligos laiką vertinti pradedama kitaip. „Aš nežinau, kiek man dar liko gyventi, todėl džiaugiuosi kiekviena diena,“ – šią mintį tiesiogiai ar netiesiogiai išsako ne vienas, atsidūręs onkologinės ligos spąstuose.
Apibendrinimui. Svarbu žinoti, jog kiekvienas žmogus yra unikalus ir labai skirtingai reaguoja į ligą, todėl ir pokyčiai sieloje gali būti labai individualūs. Artimiesiems ir aplink esantiems žmonėms sunku būti šalia ir dažnai kyla noras gailėti, smalsauti, tačiau sergančiajam dažnai reikalingas tiesiog paprastas buvimas kartu. Mano manymu, daugelis sergančiųjų siunčia mums visiems žinutes: „Leiskite mums tiesiog būti ir džiaugtis gyvenimu. Taip. Leisti būti piktam (-ai), liūdinčiam (-iai), susirūpinusiam (-iai), verkiančiam (-iai), nerimaujančiam (-iai), mylinčiam (-iai), susidomėjusiam (-iai), iniciatyviam (-iai), laimingam (-ai), be plaukų, blakstienų, be svarbių kūno dalių. Leisti būti. Būti kartu. Šalia…“.
Literatūra: V.Sinelnikovas. Pamilk savo ligą. 2017.

Rubrikoje Sveikata ir socialinė apsauga. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *