Ko aš esu vertas? Arba pasikalbėkime apie savivertę…

Psichologė Brigita Gelumbauskienė

Šis klausimas dažnai tyliai ar garsiai kirba kiekvieno iš mūsų širdyje, ypač tuomet, kai jis tampa skausmingas, keliantis nusivylimą ar pavydą. Savivertės klausimas iš tiesų yra aktualus, kadangi nuo jo priklauso mūsų mintys, jausmai, pasirinkimai, gyvenimo būdas. Pabandysiu apžvelgti keletą savivertės aspektų, įsigilindama į perskaitytą knygą „Netobuli, laisvi ir laimingi“ bei remdamasi darbo patirtimi su pacientais. Iš esmės remsiuosi prancūzų psichiatro ir psichoterapeuto Christophe Andre mintimis, kuris laikomas kognityvinės ir elgesio terapijos atstovu.
Pradėkime nuo tai – kas yra savivertė? Asmeniškai man – tai savo vertės pajautimas ir suvokimas, kuris yra dinamiškas arba kintantis, priklausantis nuo daugybės faktorių, tokių, kaip tėvų auklėjimas, meilė, tikėjimas vaiku, patirti atstūmimai, sėkmės ir nesėkmės, pripažinimas ir t.t.
Pagal Christophe Andre, savivertė – tai:
1) ką apie save manau,
2) kaip jaučiuosi su šiomis mintimis,
3) kaip su šiais dalykais gyvenu.
Arba kitais žodžiais tariant, tai į save nukreiptų visų minčių ir jausmų visuma, apimanti daugybę sričių arba vaidmenų, kuriuos atlieka žmogus. Savivertė besireiškianti per mūsų savijautą ir elgesį, gali koncentruoti mūsų dėmesį tik į trūkumus, blokuoti tam tikrus veiksmus arba skatinti veikti, ieškoti, kurti, pamatyti kitaip. Pagal Ch. Andre, savivertė – tai asmeniškas santykis su savimi, kuris dažniausiai yra nesąmoningas, slaptas ir nevaldomas. Tačiau savistabos ir mąstymo pastangų dėka galima šį santykį paveikti. Greičiausiai jums teko girdėti apie aukštos ir žemos savivertės žmones. Ir čia kyla klausimai: kaip išmatuoti savivertę, kokia mano savivertė? Vertinimo skalė labai sudėtinga ir įvairi, priklausomai nuo vertinančio požiūrio. Kadangi kiekviename iš mūsų yra nemažai „kambarių“ (prisiminus palyginimą, jog žmogaus vidus tarsi namai su kambariais, skirtais įvairioms sritims – darbui, pomėgiams, vyrui, žmonai, vaikui, mamai, tėtei…), tai atitinkamai yra ir skirtingi tų pozicijų vertinimai. Galbūt aš save labai gerai vertinu kaip darbuotoją (pvz.: pardavėją), tačiau šeimininkauti virtuvėje man sekasi prasčiau. Tačiau visgi galima teigti, jog egzistuoja polinkis nuvertinti ar pervertinti save. Ir čia susiduriame su aukšta arba žema saviverte. Remiantis Ch.Andre, „Žema savivertė verčia žmogų viską riboti – nieko keista, kad galų gale ima jaustis tuščias ir nuobodus. Toks žmogus trukdo sau gyventi, ugdyti save ir dažniausiai laikosi taisyklės „svarbiausia, kad manęs nepastebėtų ir neatstumtų“ <…> šie žmonės tiesiog ištobulinę meną vengti socialinio vertinimo grėsmės: svarbiausia būti įsiliejus į būrį, nemėginti atsiskirti ir stengtis nebūti nuo jo atskirtam.“ Tai galima apibūdinti, kaip vengimą arba savo vertės, kuri yra sutrikusi, slėpimą. Psichologo kabinete tokiems žmonėms dažnai būna nejauku dėl to, jog jie nežino kaip kalbėti apie save, atsiprašinėja, kad nerišliai kalba, prašo nukreipiančių klausimų, klausia, ar būna žmonių su panašiomis problemomis, norėdami palyginti save su kitais. Beje, šis lyginimas turi išties didelį vaidmenį ir žemos, ir aukštos savivertės svyravimams, kadangi kyla pavojus atsirasti pavydui, nusivylimui, pykčiui. Tačiau svarbu pažvelgti į savivertės sutrikimo šaknis, kurios gali siekti vaikystę, jaunystę, kuomet žmogus negavo reikalingos meilės iš tėvų, buvo atstumtas draugų, mylimojo. Patirtas atstūmimo skausmas ir baimė vėl jį išgyventi gali veikti net kasdieninėse situacijose, kuomet, negavus atsakymo į laišką ar neatsiliepus į skambutį, galvoje gali pradėti suktis mintys apie atstūmimą. Įdomu tai, jog daugelis tyrimų patvirtina, jog asmenys, turintys trapią ir žemą savivertę, po nesėkmės būna malonesni, draugiškesni. O tie, kurių savivertė aukšta, dažnai būna linkę elgtis su kitais šiurkščiau. Atrodo, jog socialinis palaikymas, kaip atitaisymas ir paguoda, jiems mažiau reikalingas. Žemos savivertės žmonėms gali kilti kitas pavojus – pagunda papirkti kitus savo paslaugumu, kadangi nesėkmės (tikros, bijomos ar įsivaizduojamos) lydi nuolat. Rodyti paslaugumą savaime nėra blogai, tačiau blogis slypi tame, kai tai tampa išgyvenimo ir apsisaugojimo strategija. Žmogus nebūna laisvas savo apsisprendime.
Kalbėdami apie priešingą aukštos savivertės sutrikimą, kurį skirtingos mokyklos ir tyrėjai vadina trapiu, nestabiliu, nesaugiu, gynybiniu, netikru, tokie asmenys leidžiasi į daugybę socialinių palyginimų, žvelgdami aukštyn, pavydi ar nuvertina, o žemyn – niekina. Jie noriai imasi veiklos, nes jiems gyvybiškai svarbūs apdovanojimai ir kenčia dėl nesėkmių ar abejonių savimi. O jeigu taip atsitinka, tokie asmenys stengiasi žūtbūt išsilaikyti savo pozicijoje, apsimesti, kad nieko neįvyko ar dominuoti. Svarbiausia tokiam žmogui kurti „super aš“, socialinį įvaizdį, kuris saugo pasislėpusį daug pažeidžiamesnį „aš“. Jiems ypač svarbus kitų pripažinimas. Aukštos trapios savivertės asmenims artumas ir artimi santykiai atrodo pavojingi, todėl jie stengiasi susikurti stipraus ir dominuojančio žmogaus įvaizdį. Be abejo, tokia strategija emociškai daug kainuoja, o savivertei mažėjant kyla depresijos pavojus. Tokiems klientams ypač sunku prisipažinti apie problemas psichologo kabinete, todėl jų retai ir apsilanko.
Šie sutrikimai kaip du kraštutinumai, tarp kurių galima judėti ir bandyti ieškoti to tikrojo savo paties pajautimo ir suvokimo arba geros savivertės, kuri niekada nebus galutinė. Kas vyksta su manimi, pasakius sau: Aš esu vertingas (-a) žmogus. Vertas (-a) priėmimo, draugystės, meilės, atleidimo, laisvės… Aš galiu klysti, abejoti, būti silpnas, pralaimėti… Galbūt norisi prieštarauti, verkti, pykti ar juoktis? Svarbiausia, yra drąsiai ir atvirai susitelkti į savo mintis, jausmus. Nemeluoti sau. „Geriau priimti save netobulą, negu visai nepriimti ar apsimesti, kad esi kažkas kitas.“ (Ch.Andre).
Kaip elgtis su saviverte, kuri serga? Kur ieškoti geros savivertės? Galbūt yra būdų, metodų pakelti savivertę? Šie ar panašūs klausimai kyla ne vienam. Psichologinėje literatūroje galima rasti nemažai pratimų, kurie gali būti gana veiksmingi, tačiau klausimas kaip ilgai? Jeigu pratimus darysite kiekvieną dieną, kaip ir mankštą, galite sulaukti gerų rezultatų. Tačiau iš esmės savivertei ugdyti neužtenka vien tik jų, kaip ir palaikyti gerai kūno formai negana kasdien mankštintis, svarbu reguliuoti mitybą, rūpintis emocine savijauta, kuri gali tapti valgymo sutrikimų priežastimi. Iš esmės savivertė glaudžiai susijusi su kitais žmonėmis, jai reikalinga kitų pripažinimas, draugystė, prisirišimas, meilė, bet kaip bebūtų apmaudu, tai nėra pastovu. Dėl to užuot lyginus save su kitais, laukus kitų pripažinimo, – išmintinga įgyti gebėjimą lyginti save su savimi ir gyventi taip, lyg būtum amžinai save tobulinantis kūrėjas. Koks (-ia) aš buvau prieš metus? Koks (-ia) esu dabar? Ką galėčiau nuveikti, kad nustočiau pavydėti jai ar jam ir pasiekčiau tai, ko noriu?
Pabaigai. Iš esmės savivertė keičiasi natūraliai per gyvenimą, kai įveikiam savo baimes, sunkumus, todėl stengtis ją kelti dirbtinai nėra prasmės. Geriausia, kai ji tampa tarsi „kvėpavimas… Pamiršti save, kad galėtum atsisukti į visa kita – į kitus, į gyvenimą.“