Palaidinė mamai

Iš rajono centro ji kaskart grįždavo su lauktuvėmis – visada gerai žinojo, kuriam namiškiui ko labiausiai tuo metu reikia: batų, marškinių, pieštukų ar sąsiuvinių. Dažniausiai parveždavo ir saldainių arba kitokių gardumynų. Nepamenu, kada pirmą kartą pagalvojau: kodėl ji sau nieko nenusiperka, vis kitiems. Negi jai nieko nereikia? Na, nebent kokia ledų porcija ar bandele pasilepina laukdama autobuso. Gal todėl man visada graudu žiūrėti į stotyje lūkuriuojančią pagyvenusią moterį, kuri viena valgo ledus. Turbūt nedažnai jai išpuola tokia „šventė“, o ir kad galėtų sėdėti nieko neveikdama retai tepasitaiko. Jei po akimis nėra šiukšliadėžės, popierių bruka į rankinę, niekada nenumes jo sau po kojomis. Nesvarbu, kad ne kartą yra girdėjusi, jog kultūringi gyvena mieste, o kaime – dažniausiai apsileidėliai. Ją, nuo ankstyvo pavasario gėlėse skendinčius namus puoselėjančią, visada žeidė niekinantis požiūris į kaimo žmogų – tarsi jis būtų atsilikimo įsikūnijimas ar kliuvinys pažangai.
Prisimeni, netikėtai užėjome į nedidelę, jaukią lininių gaminių krautuvėlę. Kilnojau, žiūrinėjau vieną po kito patikusius nėrinius, grožėjausi jais. Nustebai, kai paraginau: nupirkim mamai ką nors – šiaip, nelaukim progos. Suabejojai, ar reikia, ar norės, ar patiks. Nupirkim, – kartojau ir jau žinojau, ką jai išrinksiu.
Pas tėvus visada parvažiuodavome su vaišėmis, nors namuose visko užteko, nieko netrūko, valgių į valias mama būdavo priruošusi. Nustebo, suglumo pamačiusi lininę palaidinę – negi jai, ji juk turi drabužių, nereikia, ir taip nespės sunešioti. Ne dėl to, kad neturi – kad graži, kad tau turėtų tikti ir patikti, – teisinausi. Nieko netarusi mama nuėjo, o netrukus grįžo apsivilkusi naująją palaidinę –„pasirodyti“. Drabužis jai tikrai labai tiko. Kaip maža mergaitė pasisukiojo, tarsi susigėdusi droviai šyptelėjo sau veidrodyje, o akyse sužibo ašara. Ne dėl palaidinės – kad gyvenimo ratas per greit apsisuko.
Genovaitė