„Karantinas ir nerimas – neatsiejami draugai. Psichologinis ir filosofinis žvilgsnis.“

Psichologė Brigita Gelumbauskienė
Pandemija ir dėl jos paskelbtas karantinas tapo pati aktualiausia žiniasklaidos tema paskutiniu metu, kuri apėmė daugybę gyvenimo sričių, įtraukiant ir paprastą kasdienį bendravimą, buvimą. Medikai rūpinasi žmonių sveikata, kurios palinkėjimas dabar įgavo ypatingą prasmę. Tačiau kita, ne mažiau svarbi, išlieka psichikos sveikatos tema. Siekiant pasirūpinti ja, specialistai buriasi ir teikia psichologinę pagalbą telefonu, internetu. Esant sudėtingai būsenai, galima kreiptis konsultacijų nemokamai (bendruoju nemokamu emocinės paramos numeriu 1809). Šiandien norėčiau pakalbėti apie svarbius psichologinės būsenos aspektus, kurie egzistuoja, bet dažnai būna neįsisąmoninti, kurių norima išvengti ar greičiau atsikratyti, kai susiduriama su ypatinga situacija, kuri vadinasi karantinas.
Kokias mintis kelia šis žodis?
– buvimas namuose;
– darbų nutraukimas arba darbas nuotoliniu būdu;
– rūpinimasis apsaugos priemonėmis;
– pajamų sumažėjimas;
– vaikų priežiūra;
– neaiškumas dėl ateities;
– baimė dėl finansinių įsipareigojimų įvykdymo;
– baimė dėl artimųjų ir savo sveikatos ir t.t.
Šį sarašą būtų galima tęsti ir tęsti. Tačiau kiekvienam šios ar panašios mintys susidėlioja skirtinga tvarka pagal svarbumą. Ir tai natūralu, kadangi mes kiekvienas turime skirtingas vertybines skales ( kas man yra svarbiausia? kas mažiau svarbu?) bei skirtingas baimes. Iš kur kyla baimės? Pagal Paul’ą Tillich’ą, kuris buvo XX a. vokiečių ir amerikiečių filosofas ir teologas, baimės kyla iš nerimo. Nerimas, pagal filosofą, yra „būsena, kurioje būtis suvokia savo galimą nebuvimą“. Arba paprastai tariant, tai būsena, kurioje yra galimos mirties suvokimas. Svarbu suprasti, „esminis nerimas dėl gręsiančios nebūties negali būti panaikintas. Jis priklauso pačiai egzistencijai.“ Tai reiškia, jog negalima išgydyti ar panaikinti šio nerimo. Nerimas pagal P.Tillich’ą yra trijų tipų:
. Likimo ir mirties nerimas.
. Kaltės ir pasmerkimo nerimas.
. Tuštumos ir prasmės praradimo (beprasmybės) nerimas.
Visomis šiomis formomis besireiškiantis nerimas yra egzistencinis, nes jis priklauso egzistencijai, o ne nenormaliai proto būklei (kaip neurotinis nerimas).
Šios nerimo formos arba tipai yra būdingi kiekvienam žmogui, tačiau kiekvienas iš mūsų esame jautresnis arba turime vyraujantį nerimo tipą, kuris reiškiasi per baimes. Kadangi nerimas neturi savo konkretaus objekto (išskyrus grėsmę), jis siekia „įsikūnyti“ per baimes. Pvz.: likimo ir mirties nerimui būdingos baimės gali būti ligų, nelaimingų atsitikimų, įvairių sveikatos pablogėjimų, virusų, bakterijų, gamtos stichijų ir t.t. Toli horizonte žmogus regi mirtį, kuri gali ateiti įvairių likimo įvykių dėka. Ir nebūtinai kasdien yra galvojama apie mirtį, nes tai vyksta pasąmoniniu lygiu. Kuo asmuo yra jautresnis šiam nerimui, tuo jis dažniau susiduria su panašaus pobūdžio baimėmis. Be to, šis nerimas yra pagrindinis ir neišvengiamas. Ką daryti su šia būsena? Jeigu jis yra neišvengiamas, vadinasi, visi su juo susiduria. Kaip kiti tvarkosi su šiuo nerimu? Nėra vieno atsakymo, tinkančio visiems, tačiau pirmas žingsnis galėtų būti žinojimas apie tai, pripažinimas sau, jog šis nerimas yra man būdingas, kaip žmogiškai būtybei. Ir gali būti naudingas pavojingose situacijose siekiant apsaugoti save ar artimuosius. Svarbu, koks mano požiūris į jį, kaip aš su šiuo nerimu ir jo keliamomis baimėmis gyvenu. Nes visuomet yra grėsmė pereiti į neurotišką arba patologinį nerimą, kuris diktuoja protu sunkiai suvokiamus tikslus, elgesį. Pvz.: dėl įsivaizduojamų bakterijų, bijodamas užsikrėsti kokia nors liga, asmuo negali išeiti į kiemą išnešti šiukšlių, plauna rankas 30 kartų per dieną, būdamas namuose. Karantino metu, kuomet raginama likti namuose, plautis ir dezinfekuoti rankas, ši situacija gali būti artima, tačiau galima pastebėti skirtumus,kai žmogus tiesiog paniškai bijo susirgti ir jo elgesys tai atspindi. Patologinis nerimas gali būti gydomas psichoterapijos dėka.
Kaltės ir pasmerkimo nerimas siekia įprasminti save per įvairias baimes, kurios susijusios su žmogaus tapatybe, paskirtimi, tarpusavio santykiais. Asmuo gali elgtis prieš savo paskirtį, prieštarauti savo esminiam buvimui (prarasti paskirtį) arba kai jis „susvetimėjęs sau pačiam“. Pvz.: kiek save atsimena berniukas, pavadinkim jį Matu, stengėsi patikti tėvams, siekdamas jų meilės. Jis svajojo apie dailininko ar dailės mokytojo profesiją, nes visuomet mėgo piešti, turėjo meninių sugebėjimų. Tačiau kai atėjo laikas rinktis, kur studijuoti, jis pasirinko mediciną, garbingą gydytojo specialybę, nes to labai norėjo jo mama. Matas išdavė savo polinkį, savo gabumus, nusisuko pats nuo savęs, nuo savo paskirties. Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, jis stengėsi nenuvilti mamos, nebūti kaltas prieš ją. Tačiau tapo kaltas prieš save. Tokios ar panašios istorijos yra nutikusios ne vienam iš mūsų pažįstamų ar artimųjų, kurių pabaiga gali skirtis, priklausomai nuo charakterio, temperamento. Kiek daug yra žmonių, kurie dirba sau nemielą darbą, nes „nėra pasirinkimo“, „nėra reikiamo išsilavinimo“, „esu per senas“, „nesugebėsiu, neturiu patirties“ ar „nežinau, kokio darbo norėčiau“ ir t.t. Ir čia ateina „draugė Neviltis“, kuri kalba, jog viskas prarasta. Didžiausia šio nerimo baimė yra visiškas pasmerkimas. Nieko nėra baisiau už buvimą vienumoje, atstumtam žmonių, kaip ir baisu, kuomet esu visiškai svetimas sau, niekinu ir smerkiu save, už tai, kad esu toks. Ką daryti tokiu atveju? Pirmiausia, svarbu pripažinti, jog šis nerimas su baimėmis yra, leisti jam būti, išgyventi, nes „vienatvė yra tokia pat gyvenimo tikrovė, kaip naktis, lietus ir perkūnija, ir ją galima išgyventi kūrybiškai, kaip ir bet kurią kitą patirtį.“<…> „Ne vienatvė atskiria žmogų nuo kitų, bet vienatvės baimė ir nuolatinės pastangos jos išvengti. Mes turime išmokti rūpintis savo vienatve ir kentėjimu, nes skausmas, izoliacija ir vienatvė gali padėti rasti drąsą ir viltį.“ (C.E.Moustakas, 2008).
Mes esame socialios būtybės, kurioms svarbus bendravimas, bendrystės jausmas, kuris paskutiniu metu stipriai ribojamas ar net draudžiamas, tapo toks svarbus ir išsiilgtas. Baimė būti kaltam prieš kitą, kitus – tai ypač aktualu, kuomet neatsakingu elgesiu galima užkrėsti kitą žmogų virusu, kuriam tai gali kainuoti gyvybę. Kaltė dėl kito sveikatos pablogėjimo ar mirties – tai dar viena iš baimių, kuri priklauso kaltės ir pasmerkimo nerimui. Kaip gyventi su tokia kalte? Čia į pagalbą ateina specialistai, kurie bando išklausyti save griaužiantį sūnų, dukrą, bendradarbį, vyrą, žmoną, darbuotoją ir t.t. Kaltės pripažinimas ir gailestis, prašymas atleidimo gali ir nepadėti, kol pats žmogus sau neatleis. Kitų žmonių pasmerkimas už neatsakingą elgesį (pvz.: karantino nesilaikymą, sukeliant grėsmę kitiems) paskutiniu metu yra ypač girdimas ir palaikomas. Tačiau ar veiksmingas? Ar smerkimu galima užkirsti tokį nedovanotiną elgesį? Žinoma, jog toks elgesys nėra pateisinamas, tačiau jis turi savo priežastis, kurias suprasti sunku, todėl lengviau yra pasmerkti. Kuo daugiau žmogus kaltina kitus, tuo daugiau turi priekaištų sau ir atvirkščiai. Arba kuo daugiau nepasitenkinimo savimi, tuo daugiau jo rodoma aplinkiniams, nes juose galima atpažinti tas savo savybes, kurios erzina, kelia pyktį, liūdesį, bejėgiškumą. Bėda ta, jog tai sunku pripažinti. Čia norisi pacituoti ištrauką iš knygos „M.Albom. Antradieniai su Moriu“: „Daryk tai, kas kyla iš širdies. Jei šitaip elgsies, nepatirsi nepasitenkinimo, nepatirsi pavydo, negeisi to, kas priklauso kitam. Atvirkščiai, sulauksi atlygio, apie kurį net nesvajojai.“
Tuštumos ir prasmės praradimo (beprasmybės) nerimas – tai nerimas dėl galutinio rūpesčio – prasmės praradimo. Tuštuma ir prasmės praradimas išreiškia nebūties grėsmę dvasiniam gyvenimui. Ši grėsmė slypi žmogaus baigtinume. Tačiau apie šį nerimo tipą ir su juo susijusias baimes pabandysiu pakalbėti vėliau, kitame straipsnyje.
Apibendrinant išsakytas mintis, svarbu prisiminti, jog kiekviename iš mūsų yra egzistencinis nerimas, kuris reiškiasi per 3 skirtingas formas: likimo ir mirties, kaltės ir pasmerkimo, tuštumos ir beprasmybės, kurios matomos per kylančias baimes. Baimes galima įveikti, tačiau egzistencinio nerimo ne, kadangi jis būdingas pačiai žmogaus egzistencijai.
Literatūra
1. M.Albom. Antradieniai su Moriu. K., 2001.
2. C.E.Moustakas. Vienatvė. K., 2008.
3. P.Tillich. Drąsa būti. Vaga., 1999.