Mūsų Velykos…

Eglė Aukštakalnytė-Hansen (Nairobis, Kenija):
– Šventos Velykos pasaulio krikščionių bendruomenėje yra Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventė, mūsų šeimoje – džiaugsmo, atgimimo, bendrystės, bundančios gamtos, pavasario šventė. Pavasario lygiadienis jau įnešė daugiau dienos šviesos, o COVID – 19 pandemija pristabdė įprastinį kasdieninį bėgimą, pakeitė artimiausių mėnesių planus, fiziškai uždarė namuose ir suteikė progą daugiau laiko skirti sau ir artimiesiems.
Kalbuosi interneto pagalba su tėvais Prienuose kiekvieną dieną – džiaugiuosi, kad turiu laiko. Šiuo metu turėjau būti toli šiaurėje, arktinėje ekspedicijoje Bafino saloje Kanadoje – stebėti ir fotografuoti baltąsias meškas su mažyliais. Šios Velykos turėjo būti baltos, šaltos ir be interneto ryšio. Yra kaip yra – gamta mums laikinai uždarė duris, bet atvėrė langą – į savo mintis, pamąstymus, apsivalymą, maldą, dėmesį, meilę šalia esantiems. Verbų sekmadienis ir pačios Velykos šiemet įgavo ypatingą prasmę – apjungs mus visus maldoje ne tik už Kristaus kančią ir prisikėlimą, bet ir už visus pasaulyje kenčiančius dėl pandemijos, bado, karo, klimato kaitos, ir kartu pakylės naujam džiaugsmui, vilčiai ir stipresnei bendrystei savo šeimose ir vietinėse bendruomenėse.
Velykas su šeima švęsime nuotoliniu būdu – iš ryto mušime margučius su išskirtine teise kiekvienam jaustis stipriausio kiaušinio šeimininku – juk šiomis dienomis privalome visi būti stiprūs. Margučius valgysime tikriausiai visą dieną, nes reikės susidaužti ne tik su tėvais iš Prienų, bet ir su sūnumi Miku, studijuojančiu Bostone, JAV.
Žinau, kad Mama turi ir specialų kiaušinių ridenimo takelį, – šį kartą kiaušinių ridenimo turnyre dalyvaus Tėtis ir Mama, kurie atstovaus ir Prienams, ir Vilniui, ir Nairobui, ir Bostonui, o mes stebėsime turnyrą kompiuterių ekranuose. Mamos velykinis margučių ridenimo turnyras sulaukė didelio gerbėjų būrio Šanchajuje prieš kelerius metus – mūsų kaimynai buvo sužavėti tokios velykinės tradicijos ir iki šiol sveikindami vieni kitus su Velykomis klausia, „kas laimėjo margučių turnyre“. Tradiciją tęsime ir šiais metais, visiems atstovaus Tėtis ir Mama, bet kiaušinius galės išsirinkti virtualiai – per atstumą.
Tūkstančių kilometrų atstumas mūsų šeimoje – įprastas dalykas, bet bendrystė ir stiprios šeimos tradicijos – jėga, laikanti mus dvasiškai stipriais ir visada drauge, nesvarbu, kad per atstumą. Linkiu visiems meilės sau ir artimui, džiaugsmo ir pozityvių minčių ne tik per šventes, bet kasdienybėje, stiprios sveikatos, meilės gamtai ir Dievui, vienybės ir stiprybės šeimoje, bendruomenėje, valstybėje ir pasaulyje.

Diana ir Vaidas Kupstai, Tartupis:

– Abu mes užaugome katalikiškose šeimose. Kiekvienų Velykų rytą skubėdavom į bažnyčią, namuose susirinkdavo visa šeima, ant šventinio stalo visada būdavo margučių, tai buvo įprasta. Velykos kelia šiltus vaikystės prisiminimus.
Nuo jaunų dienų žinojom, kad tai Prisikėlimo šventė, tačiau suvokėm tai labiau teoriškai. Tik užaugus ir pradėjus studijuot, tyrinėt Bibliją (senąjį ir naująjį testamentus) atėjo suvokimas, kas ir kodėl iš tikrųjų įvyko Golgotoje ant kryžiaus, kad kiekvienas iš mūsų, patikėję Kristaus auka, gauname išgelbėjimą, amžinąjį gyvenimą!
Lietuvoje, o ir daugelyje kitų kraštų, ko gero, visos šventės yra labai sukomercintos, švenčiamos paviršutiniškai, remiamasi tik į tradicijas. Daug dalykų kilę iš pagonybės.
Šiemet visi esame neįprastame laike, aplinkybėse. Tad panaudokime tai gilesniems pamąstymams, susidėliokime prioritetus, iškelkime sau klausimą, kokia mano gyvenimo prasmė, tikslas.
Tegul kiekvienuose namuose būna ramybė, susiklausymas, tegul ant kiekvieno stalo netrūksta šventinių valgių, tegul gražiai išdažyti margučiai neužstoja Kristaus Prisikėlimo prasmės.
Jaukių Velykų visiems!

Nijolė Narbutienė, Vangų kaimas, Pakuonio s.:

– Labai džiaugiuosi gyvenimu, užjaučiu visus, kuriems sunku. Prieš ketverius metus palaidojau vyrą. Įpratau viena, vaikai aprūpina. Svarbiausia, reikia save užimti įdomia veikla. Gaminu iš odos, riešines, kartais pamezgu. Viskas iš namų „išeina“, nes gera dovanoti.
Gyvenu nuostabaus grožio kampelyje ant Nemuno kranto. Jį ne vienas atvykęs svečias Šveicarija vadina. Visą laiką ir Kūčios, ir Velykos buvo švenčiamos čia, namuose. Ruošdavau patiekalus, dovanėles. Susirinkdavome tikrai didelė šeima, užaugo keturi geri vaikai – tad iš viso penkiolika narių. O šiais metais karantinas bus puiki proga vaikams Velykas pratintis ruošti savo šeimose, ne pas mamą. Juk labai svarbu, kad kiekvienas išmoktų ruošti sau ir savo šeimai Velykas.
Džiaugiuosi, kad visi vaikai karantino metu gali dirbti iš namų, yra atsakingi. O dėl virusų labai panikuoti nereikia. Nebijokit, saugokitės ir niekas nepuls. Linksmų Šv. Velykų!

Laima Šiupšinskienė, Jieznas:
– Velykos – viena džiaugsmingiausių pavasario švenčių. Jos neatsiejamos nuo atbundančios gamtos. Taip pat ir nuo verbų, kiaušinių marginimo ir pražydusių žilvičio šakelių.
Mūsų Velykų stalą puošia margučiai, Velykų pyragas ir šventiniai skanėstai. Tai – šeimos šventė ir švenčiama šeimos rate. Svarbiausia gera nuotaika. Karantinas negali sustabdyti mūsų gyvenimo, dvasinio tyrumo, dvasingumo. Linkiu visiems gražių švenčių.

Romualda Bartulienė, Prienai:
– Verbų sekmadienis. Rašau apie laukiamas Velykas. Mūsų šeimai, kaip ir daugeliui, tai – pavasario, atbundančios gamtos šventė, o margutis – svarbiausias, prasmingiausias ir gražiausias jos simbolis. Smagu Velykų rytą juos marginti natūraliais gamtos dažais, nežinai, kaip pavyks… būna visaip, tačiau fantazijai vietos daugiau. O, be to, kai nėra chemijos, ir gamtai geriau.
Visada per Velykas susirinkdavo platus giminės ratas – vaikai, vaikų vaikai, vaikų tėvai… Tačiau jau antrus metus mūsų mažiau, dalis šeimos toli, o šiemet būsime tik dviese. Siaučia virusas ir vaikai saugo mus – bendraujam tik telefonu ir laiškais, tad per šventinius pusryčius matysime juos ir linkėjimus išsakysime virtualiai.
Ir šventinis stalas bus kitoks, ne toks gausus, bet ypatingas… ilgesingas. Pernai jis buvo sveikuoliškas – be baltos mišrainės ir mėsos. Reikėjo pasukti galvą ir sugalvoti skanių patiekalų receptų. Buvo neįprasta, tačiau visiems labai patiko, tęsim tradicijas ir toliau… gaila šiemet tik dviese.
Greta mūsų namų miškas mėlynuoja nuo žibučių, per šias Velykas jos ten ir liks. Nebesinori jų skinti, atrodo, lyg žeistumei gamtą jas skindamas, be to, vazoje jų gyvenimas – trumpas. Atsirado kažkokia nenusakoma pagarba gamtai. Virusas mus, žmones, jau skaudžiai pamokė, kokie turime būti dėmesingi ir kaip turime saugoti vienas kitą, bet ir prieš gamtą juk mes esame atsakingi. Kai visas pasaulio judesys sustojo karantine, pamatėme, kaip atsigauna gamta. Štai Venecijos kanaluose, kuriuose dabar vanduo tapo švaresnis ir tvyro neįtikėtina ramybė, pastebėti delfinai ir gulbės, o nuotraukos iš kosmoso rodo, kaip dėl koronaviruso Kinijoje sumažėjo oro tarša.
„Corona“ privertė visus sustoti, truputį atsitraukti nuo beprotiško darbų, rūpesčių ir malonumų bei kelionių maratono. Sustabdytas tokio grėsmingo „nedraugo“ tikrai pradedi galvoti, ar tiek daug mums visko reikia, kad būtume laimingi? O gal tas „virusas“ atėjo mus perspėti… Tad pabūkime kartu, pasidžiaukime, kad esame visi sveiki, ir patylėkime… Štai tokios bus mūsų Velykos.

Rimantė Butkuvė (Matiešionys):
– Niekada nenustojau stebėtis žmonių fantazija, kai tik atsirado žodis. Žmogus visą laiką svajoja, užmiršdamas pagrindinę savo savybę – JAUSTI. Svajoti, tai žaisti pasaulyje, kad išsilaikytum sukurtose taisyklėse. Žmonės, kurie įžvalgūs tvarkytis savyje pagal priežasties pasekmės dėsnį, nereikalingi. Jie net pavojingi, revoliucingi. Būčiau visiška mulkė, jei šv.Velykas švęsčiau su maxima – reklama, kuri sumenkino sakralumą pačioje žmogaus gimimo šerdy. Netgi oras mums nepriklauso, tačiau svajonė apie savyje esantį Viešpatį leidžia ignoruoti mirtį. Banaliu tapęs posakis „po manęs nors ir tvanas“, dauginasi galvose su bendru euro valiutos vardikliu.
Tačiau gyventi aš noriu ir mano meilė atbunda, pamačius grožį, todėl savo vaikams visą laiką primenu, jog kūnas turi būti švarus,o mintys aiškios. Neįgels bitė, užgiedos paukštis. Jūs galit bučiuoti žemę, prašyti, reikalauti, norėti ir galėti, tačiau dėsniai nesikeis, vanduo užvirs tik prie šimto laipsnių, iš ridikėlio sėklos neišaugs agurkas, o nematomas virusas uždarys duris į laisvę.
Tačiau gyventi mes norim, ir visi pavasario ritualai sueina į bendrą vardiklį rinktis, kas TU? Ar sakralios būties donoras, ar laikina chimiera? Šios šv.Velykos bus kaip įprasta, tik su baime, kad nebūtų dar blogiau!

Libertina Grigarienė (Birštonas):
– Per šias Šv.Velykas liksime su vyru dviese. Kiekvienais metais mūsų namuose per šventes klegėdavo penkių anūkų balsai, dukra su vyru, sūnus su žmona ir mano mamytė. Po rytinių Mišių smagiai susėsdavome prie šventinio stalo.
Rinkdavome stipriausią, gražiausią kiaušinį. Vykdavo anūkų „koncertinė programa“. Du anūkai pagrodavo saksofonais, kitas padainuodavo, anūkė paskambindavo kanklėmis, pašokdavo baletą (lanko baleto studiją),o mažiausias anūkėlis padeklamuodavo išmoktą eilėraštį ar dainelę.
Šios Velykos bus kitokios… Žentas dirba užsienyje – ten ir lieka, dukra ir sūnaus šeima, saugodami mus, lieka savo namuose. O mes, saugodami mamą, neatsivešime jos iš Kauno. Tačiau šiuolaikinės technologijos leis mums „būti kartu“. Žinom, kad surengs koncertinę programą ir anūkėliai. Tik Vėlykų bobutė turės vėliau užeiti…

Irena Šatrauskienė (Balbieriškis):
– Tai gražiausia mūsų šeimos šventė pavasarį. Svarbiausias jos simbolis – margutis. Margutis – gyvybės, derlingo pavasario ir sočių metų simbolis. Jų marginimas atspindi margintojo lūkesčius,o skirtingos spalvos reiškia įvairius dalykus. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – augmeniją, geltona – javus.Aš visada kiaušinius marginu natūraliomis priemonėmis. Natūraliai dažyti margučiai, o taip pat skutinėti, visada be galo gražūs. Siūlau patikrintų receptų, kaip pasigaminti natūralių dažų.
Dangaus mėlynumo spalva: 200 gramų smulkiai supjaustyto arba sutarkuoto mėlynojo kopūsto pusei litro vandens.
Ryški, tamsiai mėlyna spalva. 100 g šviežių arba šaldytų miško mėlynių (arba 200 g naminės mėlynių uogienės, jeigu pirktinė – jos dėkite šiek tiek daugiau) pusei litro vandens.
Sodri raudona spalva: 2 stiklinės raudonųjų svogūnų lukštų pusei litro vandens.
Oranžinė spalva: 2 stiklinės geltonojo svogūno lukštų pusei litro vandens.
Lengva rausva spalva: 300 gramų sutarkuotų burokėlių pusei litro vandens.
Geltona spalva: 3 šaukštų ciberžolės pusei litro vandens.
Lengva violetinė arba levandų spalva: 30 g kinrožių arbatos pusei litro vandens.
Žalia spalva. Šiai spalvai išgauti dažniausiai rekomenduojama virti špinatus. Daug geriau pasiteisino toks būdas – virtus baltus kiaušinius tris valandas palaikėme iš ciberžolės pagamintame daže.
Juoda spalva. Jai tinka tas pats miško mėlynių dažas, kuris aprašytas 2-ame punkte, tiesiog laikykite jame margučius per naktį.

Asta Revuckaitė, Birštonas:
– Šios Šv. Velykos, tai – geras laikas sulėtinti gyvenimo tempą ir kitaip nei įprastai džiaugtis artėjančiu pavasariu, atbundančia gamta. Nevyksime į pamaldas, bet Šv. Mišias išklausysime per televiziją ir namuose su artimaisiais smagiai laiką praleisime: daušime kiaušinius, prigalvosime užduočių ir žaidimų. Į svečius nevyksime, išeisime pasivaikščioti po mišką, pasidžiaugti bundančia gamta.