Minint Leono Puskunigio 110-ąsias gimimo metines

Prisiminti, negalima pamiršti

Pedagogas, treneris, kanklininkas gimė 1910 metų kovo 24 dieną Skriaudžiuose, Prienų rajone, garsaus kanklininko, Skriaudžių kanklių ansamblio įkūrėjo, šeimoje.

Leonas Puskunigis su kanklėmis savo sodyboje Skriaudžiuose. 1987 m.

Leonas eksternu baigė Kauno kūno kultūros institutą. Kurį laiką dirbo KKI dėstytoju. Dar prieš karą tapo rekordininku, numetęs paprastą, ne planiruojančią ietį 61,52 metro. Kelissyk tapo Baltijos valstybių varžybų prizininku. 1937 m., viešėdamas už Atlanto, dvejose varžybose laimėjo tris ieties metimo rungtis, o 1938 m. tapo tarptautinės olimpiados sidabro medalininku. Su kitais krepšininkais du kartus įveikė JAV lietuvių rinktinę. 1943 m. vadovavo Marijampolės sporto apygardai. Dirbo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje vyresniųjų klasių mokytoju. Jo auklėtinė Birutė Zalagaitė-Kalėdienė tapo pasaulio rekordininke.
1943 m. kovo 16–17 d. Leonas Puskunigis kartu su kitais 46 Lietuvos inteligentais buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Savo skaudžių prisiminimų įžangoje, gerbdamas Balio Sruogos atminimą, jis rašo: „Tavęs paklausę, ir rašėme, spygliuotam žardy žymėdami savo dienas, skaudžia viltim veržėmės į laisvę. Po daugelio kančios dienų išvydome ją ir jautėmės, tarsi antrą kartą mums gyvenimas būtų dovanotas. Bet kartu negalėjome pamiršt ir kitų, kurie krito spygliuotam žardy, sunkiai nukankinti.“
Leonas Puskunigis, ištvėręs visus šio pragaro baisumus, pasakoja: „Pradžioje veiksmingiausia buvo lazda. Ji žalodavo kūną, mėgino palaužti dvasinį atsparumą. Skaudžiai nuplakti ir paniekinti, turėjome užmiršti bet kokį humaniškumą, paliktą laisvėje, turėjome tapti beteisiais lageriniais gyviais, kuriems buvo sukurtas nacių koncentracijos lageris. Gyvybės instinktas ir sunkią akimirką vertė gyventi, mokė pakelti nepakeliamą naštą. Išmokome išvengti lazdų, nes žinojome kieno jos rankose. Mus puolė šiltinė. Baisi rykštė buvo dėmėtoji šiltinė. Dar blogesnis buvo badas. Jis talkindavo lazdai, šalčiui ir ligoms, baigė įveikti lageriečius. Kaliniai mirė, juos rijo krematoriumo gerklės.“
Čia ir sukūrė pirmuosius muzikos kūrinius: Štuthofo Kalėdų ir Gavėnios giesmes „Varpai, giedokit“ ir „Prailgo dienos“ (S.Ylos žodžiais). Jo parašyti kūriniai saugomi Čikagoje, Belzako muziejuje.
L. Puskunigis vadovavo kanklininkų grupei, o dainininkus mokė tuometinis Skriaudžių kultūros namų meno vadovas chorvedys Jaunius Vylius. Sporto užgrūdintas L.Puskunigio kūnas bei charakteris ir šiokia tokia sėkmė padėjo išlikti. 1962 metais jis parašė atsiminimus apie Štuthofo lagerį „Štuthofo žardienos“, sukūrė „Štuthofo giesmę“, kurią atlikdavo pritardamas kanklėmis. Leonas Puskunigis savo atsiminimuose įprasmina pilną kančių, vilties ir tikėjimo gyvenimo kelią, nueitą Štuthofo lageryje. 1978–1979 m. vadovavo Skriaudžių kanklininkų ansambliui. Populiarino savo tėvo kūrybą, pats kūrė muziką kanklėms. Su jų parengta programa tais metais ansamblis dar koncertavo Veiveriuose ir Šakiuose. Šakiuose vyko Sūduvos krašto rajonų etnografinių kolektyvų šventė-konkursas.

Su kanklininkais Dainų šventėje Vilniuje. 1990 m.

Čia ansambliui buvo pripažinta pirmoji vieta ir paskirtas žiūrovų prizas. Populiariausi jo kūriniai – „Kanklių sakmė“, „Virsi ažuolėli“ ir kiti – dar ir šiandien skamba ansamblio repertuaruose. Ansambliečiai su naujuoju vadovu greitai apsiprato. Jį gražiai pristatyti ir tinkamai nuteikti kolektyvą puikiai sugebėjo tuo metu dirbusi Skriaudžių kultūros namų direktorė, kanklininkė, ansamblio dainininkė Salomėja Liorentienė. Tačiau imponavo ir tai, kad naujasis vadovas buvo jų ansamblio įkūrėjo ir pirmojo vadovo Prano Puskunigio sūnus. Jis turėjo didžiulę gyvenimo patirtį – buvo pedagogas, sporto specialistas, treneris, taip pat iškentęs Štuthofo koncentracijos stovyklos kančias. Jis buvo išsaugojęs tėvo padarytas kankles. Į ansamblio repertuarą L.Puskunigis netruko įtraukti tėvo ir savo paties sukurtų dainų. Jau paties pirmojo koncerto metu, skirto J. Švedo 70-ųjų metinių sukakčiai paminėti, programa buvo sudaryta taip: „Skriaudžių ansambliui dabar vadovauja jo įkūrėjo sūnus Leonas Puskunigis. Vilniuje Skriaudžių muzikantai atliks tris P. Puskunigio kūrinius – „Vaideliotą“, „Kudlių“ ir „Artoją“, kompozitoriaus J.Švedo harmonizuotas lietuvių liaudies dainas „Oi žinau, žinau“ ir „Ant kalno malūnėlis“. 1979 m. L.Puskunigis iš vadovo pareigų pasitraukė, tačiau ansamblio pasirodymuose dalyvaudavo. Ansamblio vairas buvo patikėtas marijampoliečiui Jauniui Vyliui, nuo 1978 m. kovo mėn. dirbusiam Skriaudžių kaimo kultūros namų meno vadovu“.
Leonas Puskunigis mirė 1994 m. liepos 24 dieną Skriaudžiuose. Jis mirė, tačiau gražus šio didelio žmogaus paveikslas, nepamirštami atsiminimai gyvi jo mokinių, skriaudiškių širdyse.
Tai nepamirštamas mūsų krašto šviesulys, pedagogas, kovotojas, humanistas, kanklių muzikos mylėtojas, palikęs fizinės ir dvasinės stiprybės pavyzdį ateinančioms kartoms.
Snieguolė Kleizaitė
Prienų krašto muziejaus muziejininkė

Informacija iš knygų: Per amžius kanklės skambės dėl Lietuvos garbės – Skriaudžių ansambliui „KANKLĖS“ – 100, išleista 2006 m. Straipsnio autorė – Ona Patronaitienė.
Žmonės ir darbai – Prienų krašto šviesuoliai, išleista 2007 m.. Straipsnio autorė – Antanina Aleknavičienė. 2005 m.