Koronė arba Covid-19

Mūsų gyvenimai – karantinuoti. Jau antra savaitė. Kažkodėl tik dabar palengva pradedu įtikėti, kad tai iš tiesų vyksta su mumis. Viską supranti ir žinai, bet giliai viduje atsisakai tuo patikėti, nes per daug baisu, todėl apgaulingai atrodo, kad tai vyksta ne su mumis. Kaip per didžiausius žmogaus sukrėtimus protas nepajėgia arba atsisako suvokti, kad nelaimė atsitiko būtent tau, kad tai ne peržiūrėta žiauraus filmo juosta. Dabar jau tapo nebeįmanoma save apgaudinėti. Kad tai, kas dabar vyksta – ne tik žinios per TV ar kitas medias, kurios mūsų lyg ir neliečia, lyg tai būtų žinios iš svetimo pasaulio. Kad tai – tikrai ne košmariškas sapnas ir ne fantastikos filmas. Kad tai – ne užsitęsusios šventės ir ne po šventės apimanti nykuma ir tuštuma gatvėse, lyg iškeliavus cirkui. Ir kad tai ne klaikus vaikštančių su veido kaukėmis ir guminėmis pirštinėmis flashmobas ar realybės šou. Tai tikra. Ir taip tikra, kad bijai net galvoti, kas mūsų visų laukia.
Kažkas išgyveno karus, pokarį, tremtis, mums kliuvo patirti pandemiją.
Ar ne tokius fantastinius filmus neseniai žiūrėjome, ramiai ir patogiai įsitaisę prieš ekranus, apie įvairiausias pandemijų grėsmes žmonijai, manydami, kad tai – tik filmas, tik kino meistrų išmonė mūsų patogių gyvenimų pakutenimui ir pašiurpinimui? Fantastika, ir tiek. Bet eilinį kartą žmogaus laki vaizduotė tapo kūnu. Tik, švelniai tariant, labai jau nepageidaujamu.
Jei žmogus, kaip mes dažnai akcentuojame, yra gamtos dalis, tai gal pati gamta dabar šitaip ir tvarkosi, nepakeldama ir nebeapsikęsdama to, atseit, sapiens homo, netramdomų darbų? Lyg mama, drausminanti savo neklaužadą ir nenustojantį krėsti eibes vaiką, sakydama savo vaikui – gana, sustok, apsiramink, kur tu amžinai bėgi? Skamba žiauriai ir negailestingai – bet gal tai liudijimas, kad Žemei mūsų yra per daug, ir gal ji tokiu būdu dabar valosi? Taip norėtųsi, kad ši pavasarinė Žemės tvarkdarystė baigtųsi kuo greičiau, ir kad miestai, miesteliai, kaimai atgytų, kaip atgyja skruzdėlynai po žiemos. Kad galėtume judėti ir vienas kito nebijoti, kad galėtume vėl susitikus apsikabinti, dirbti, kurti ir šventes švęsti draugėje.
Kaip niekada tapo svarbu mylėti save, saugoti ir branginti, lyg rečiausią ir brangiausią pasaulio deimantą slėpti namuose po gaubtu patikimai uždaryti, į kurį galima žiūrėti tik iš tolo, virtualiai arba bent jau dviejų trijų metrų atstumu, jokiu būdu eksponato neliečiant rankomis; taip pat neleidžiant sau eiti ten, kur daug žmonių, kur galime vieni kitiems savo buvimu kelti riziką ir grėsmę. Šiandien namai – tikrai mūsų tvirtovė. Tebūna ji neįveikiama nei koronos, nei kitokio neprieteliaus, nei mūsų neatsakingumo. Mes galime tai įveikti, tikiu. Mylėkime save ir savo artimuosius, saugokime, branginkime gautą gyvenimo dovaną.
Alma D.J.