Kaip atstatėme paminklą Kęstučiui…

Anuomet, kai įgyvendinant Kęstučio paminklo atstatymo komiteto, kurio pirmininku ir buvau išrinktas, numatytus tikslus man tekdavo skambinti ir kalbėtis su daugeliu žmonių, diskusijų ar atsikalbinėjimų, kad nelabai galėsiu padėti visai nebuvo… Buvo klausimai: kada, kuo, kiek ir kokiu būdu galiu prisidėti prie Kęstučio paminklo atstatymo idėjos įgyvendinimo.
Tai buvo įdomus, neįprastas laikmetis, kaip dabar prisimenu. Dirbau tuo metu rajono vadovo pavaduotoju ir buvo tekę nemažai organizuoti bendruomenei svarbių darbų, visuomeninių talkų ir iki Kęstučio paminklo atstatymo. Prisimenu, beveik visada susidurdavau su atsikalbinėjimais, negalėjimais, neturėjimais laiko, medžiagų, visokių valdžios leidimų reikėjimu, pinigų stygiumi ir t.t. Labiausiai nuvildavo tai, kai tekdavo prašyti pagalbos viešajam kokiam nors dalykui, ir susidurdavau su sovietiniais gudručiais viršininkais, kurie sakydavo: būtinai, tik pasitarsiu su kolektyvu, o jau būdavo iš anksto aišku, kad kolektyvas „nutars“, dažniausiai net nežinodamas, kad nutarė, kaip reikia viršininkui, o ne bendruomenei. O juk ir tie prašymai, ir darbai visi buvo žymiai paprastesni negu Kęstučio paminklo reikalai. Kęstučio paminklo atstatymo istorijos pradžioje pirmiausia turėjo atsirasti žmogus, kuris tą paminklą matė dar stovintį.Turėjo būti žmonių, kurie jį matė griaunant ir užkasant. Žmonės turėjo prisiminti tą vietą.
Galiausiai reikėjo jį iškasti. Nuspręsti, ką darom – restauruojam išlikusį betoninį ar restauruojam ir liejam iš metalo naują. Jei sukurti naują – kur Prienuose skulptorius? Jei naują liejam iš metalo, tai tam reikia liejimui tinkamo metalo. Kur gaunam žalvario? Tada reikėjo surasti liejimo meistrus, kurie mokėtų tą padaryti. Surasti statybininkus, kurie pastatytų tvirtus pamatus.
Ne mažiau svarbus klausimas buvo, kur statyti tuos pamatus? Virė ginčai. Siūlymas Kęstutį įamžinti Prienų tilto prieigose prie tilto nugalėjo. Buvo dar du siūlymai. Vienas – ant Nuotakų kalno ir kitas – senoje vietoje, visai šalia sovietų karinio dalinio teritorijos. Kai pasirinkome vietą, liejome pamatus, montavome, kėlėme figūrą ant postamento.
Ir tada galiausiai pabaiga – aplinkos sutvarkymas ir pavasarį gėlių sodinimas.
Taigi tuo nepaprastu laiku staiga viskas pradėjo vykti kitaip.
Žinot, kaip prieš audrą būna…. Viskas gamtoje nuščiūva, nors saulė dar šviečia, bet debesys renkasi vis tamsesni, vėjas įsismagina vis labiau gainioti dulkes pažeme ir jau tuoj tuoj… tuoj žybtels šviesa ir nudundės griaustinis.
Žybtelėjo šviesa ir didžioji mūsų dauguma pažvelgėm viena kryptimi: kas žvilgtelėjo tą sekundę, kas žvilgčiojo minutę, kas valandą ar gal ir visą dieną dieną, o kai kas žvelgia į šviesą ir toliau, visą savo gyvenimą.
Vienybė ir susitelkimas bendram tikslui – nepaprastai galingas jausmas. Labai pasiilgstu anų laikų vienybės ir bendro darbo kartu, kai visi nuoširdžiai… ir ne tik už pinigus.
Gintautas Bartulis