Nepriklausomybės kovos Dzūkijos krašte

1918 metais atkūrus Lietuvos valstybę, teko ją ginti kovose, todėl vienas iš reikšmingiausių įvykių Lietuvos istorijos puslapiuose – tai 1919–1923 metų Nepriklausomybės kovos, kai menkai ginkluoti ir prastai apmokyti savanoriai stojo ginti Lietuvos nepriklausomybės, o jų dėka šiandien Lietuva gali švęsti Valstybės atkūrimo dieną. Artėjant Vasario 16-ajai, Birštono muziejuje eksponuojama kilnojama paroda „Nepriklausomybės kovos Dzūkijoje 1919–1923 m.“, primenanti apie svarbius įvykius, prisidėjusius prie ilgo Lietuvos kelio į laisvę ir nepriklausomybę.
Pirmąją parodos ekspozicijos dieną Birštono muziejų aplankė Birštono gimnazijos dešimtokai, kuriems apie Nepriklausomybės kovas pasakojo istorikas, vienas iš parodos rengėjų Vilmantas Dunderis. Pasak jo, bene reikšmingiausias įvykis tuomet buvo Lietuvos kariuomenės įkūrimas, nes iki tol buvo manoma, kad Lietuvai ji yra visai nereikalinga, mat, valstybė su niekuo kariauti neketina. Deja, realybė parodė, kad situacija yra kur kas sudėtingesnė, todėl 1918 m. lapkričio 23 d. tuometinis Ministras Pirmininkas A.Voldemaras pasirašė įsakymą, kuriuo buvo nurodyta įkurti Lietuvos kariuomenę… V. Dunderio teigimu, kariuomenės formavimosi pradžios laikotarpis buvo išties sudėtingas. Pirmiausia, dėl to, kad jos centru buvo numatytas Alytus, o dauguma savanorių buvo susitelkę Vilniuje, be to, Alytaus kareivinėse buvo įsikūrę vokiečiai, todėl mūsų kareiviai į Alytų persikėlė tik vokiečiams jas apleidus. Anot istoriko, pirmąją pulko sudėtį sudarė vos 30 karininkų ir 30 kareivių, tačiau, siekdama išspręsti karių trūkumo problemą, stojantiems į Lietuvos kariuomenę savanoriškai valstybė pažadėjo skirti žemės (beje, vėliau pažadus įvykdė) ir per gana trumpą laiką kariuomenės pulkas Dzūkijoje nuo keliasdešimt kareivių išaugo iki 600.
Kaip teigė pats istorikas, netrukus įvyko ir kariuomenės „krikštynos“ – Jiezno kautynės. Jų metu bolševistinės Rusijos karinė vadovybė norėjo likviduoti Lietuvos vyriausybę, kuri tuomet iš Vilniaus buvo pasitraukusi į Kauną. „Planas buvo labai paprastas pulti trimis kryptimis: viena pro Jiezną, kita pro Kėdainius ir trečia pro Alytų“, – pasakojo V. Dunderis. Visgi Raudonosios armijos vadovybės planas užimti Kauną puolimu iš pietų per Jiezną pradėjo „griūti“ ir galutinai žlugo Alytaus kautynėse (1919 m. vasario 12–15 d.).
Po trumpo pasakojimo mokiniai, naudojantis ekspozicijoje pateikta informacija, turėjo atlikti istoriko paruoštas užduotis, kurias atliekant dešimtokai plačiau susipažino su Nepriklausomybės kovomis Dzūkijos krašte.
Paklaustas, ar šiuolaikiniam jaunimui vis dar svarbūs praeities įvykiai, V. Dunderis net nedvejodamas teigia, jog, remiantis jo asmenine patirtimi, nemaža dalis jaunimo yra patriotiškai nusiteikę, noriai domisi savo krašto ir Lietuvos praeitimi. „Aš nesakau, kad istorija domisi 100 proc. jaunimo ir kad visi domisi labai plačiai, nes tai būtų kiekvieno istoriko svajonė, bet, mano nuomone, tai yra populiarus dalykas net ir tarp jaunų žmonių“, – teigė V. Dunderis. Tiesa, jis pastebi, jog su Lietuvos istorija vaikai ir paaugliai gana plačiai susipažįsta mokykloje, tačiau lokalinės istorijos pamokų švietimo įstaigose tikrai trūksta. „Dažnai mokiniams kur kas svarbiau pažinti savo kraštą ar miestelį ir tam, manau, nėra skiriama daug dėmesio mokykloje“, – mintimis dalinosi istorikas. Anot jo, tokios parodos ir vyresniems, ir jaunesniems lankytojams leidžia pažinti tai, kas vyksta šalia mūsų, o būtent šios parodos tikslas – pristatyti Lietuvos nepriklausomybės kovų šimtmetį. „Žmonių istorinė atmintis nėra labai ilga, ji siekia maždaug 2–3 kartas atgal arba, kitaip sakant, apie 50 metų. O tai, kas yra įvykę prieš šimtą metų ar daugiau, yra sunkiau atsiminti ir tuo reikia daugiau domėtis, ieškoti informacijos bei žinoti, kur ją galima rasti. Todėl, siekiant atgaivinti žmonių istorinę atmintį bei ugdyti patriotizmą, daromos įvairios praeities įvykius reprezentuojančios parodos“, – pasakojo Vilmantas Dunderis.
Nors kariuomenei kovose trūko visko – nuo aprangų iki ekipuotės, visoje Lietuvoje į Nepriklausomybės kovas buvo įsitraukę daugybė žmonių. Kovos už Lietuvos laisvę taip pat pareikalavo milžiniškų aukų: jose žuvo tūkstančiai karių, daugybė sužeistųjų ir dingusių be žinios…
Rimantė Jančauskaitė