…esi karalius ir žvaigždė

Kelios paros po Naujų, o facebook vos talpina sveikinimus. Išrinkom gražiausias egles. Nusifotografavom šeimomis ir kas sau. Dar į objektyvą pateko ir tas pūkis gražuolis mėlyno kraujo seniai gyvai matyto draugo katinas. Toks vienišas pasirodė prie amerikoniškos eglės. Laukiau, kada pasirodys ir pats, vis mokantis kitus gyvenimo, pats susidėjęs kryžmai keduotas kojas ant apvalaus stalo – nes čia mes visi varguomenė tikino, ot Amerikoj tai kitaip suvokia gyvenimą. Galvojau, kad ir šypsosi kaip karalius. Ne ne tas, kurį „pažinau iš žingsnių aido“, perfrazuojant Mačernį. Neturėdamas turtų, išties esi karalius ir žvaigždė. Susiginčijau prieš dešimtmetį pasveikinusi, kad karalius dar būna ir nuogas. Nes ir žvaigždės gęsta. Laike, kurio niekas nežinom, kiek turim. Todėl labai patiko palinkėjimas „laiko būti“. Ir gana. Daugiau nereikia nieko. Nes kiekvienas galime išrinkti save geriausiu metų karaliumi. Nes nėra mūsų be nuodėmės. Yra negeriantys, nerūkantys. Ne taip seniai viena onkologė pasakojo, kaip jos močiutė rūkė „Primą“ iki mirties, o keletui sveikuolių jau taiko chemoterapiją. Kitą seną pažįstamą, darbuotoją, sutikau išeinančią iš klinikų Paliatyviosios pagalbos skyriaus. Ji verkė prigludus prie pušies ir manęs. Išvakarėse Metų Naujų, kai, rodos, džiaugsmo purslais dalintis ragina visi. Nurimusi ėmė kalbėti apie norinčius tapti žvaigždėmis. Ji prisiminė anglų klasiko Viljamo Tekerėjaus romano „Tuštybės mugė“ heroję Bekę, pasiryžusią padaryti bet ką, kad greitai atsidurtų tarp vadinamos „grietinėlės“… „Paprasti žmonės, jų darbai, tikras nuoširdus ir atviras žvilgsnis į artimą, draugą, į svetimą ir, galų gale, į patį gyvenimą rodo, kad jie yra karaliai, jie yra žvaigždės, net jų kasdienį gesimą gebantys oriai priimti“…
Pasakojama, kad Betliejuje gimusį kūdikėlį aplankę TRYS Karaliai – Kasparas, Merkelis, Baltazaras, iš tiesų nebuvo jokie karaliai, o išminčiai, stebėję dangaus kūnų judėjimą, kai netikėtai sužibusi ryški žvaigždė danguje staiga sudrumstė jų gyvenimą… Seneliai tikėjo, kad sužibusi žvaigždė – nauja gyvybė pasaulyje… Kaip ir užgęsusi staiga…
Gal keistis reikia galvose patiems sau. Arba nesikeisti, jeigu nenori. Gali vaidinti karalių be karūnos, gali ir su karūna būti, bet toks nuogas, kad, kiek kitus bemokintum amerikoniško gyvenimo, karūna užspaus lyg kokia karma. Gali norėti būti ryškia žvaigžde, vis labiau blizgančia. Gali net ir ja tapti. Kažkur skaičiau, kad tik pinigų reikia turėti, o smegenų kaip duota… Kiek duota degsim, kiek duota – gesim. Dabar. Kiek duota pažinti karalių, tiek. Kiek kam duota jais tapti – tebus. Ar galima išmokti mylėti gyvenimą ir žmogų? Jei neduota… O save? Tame beprotiškai skubančiame pasaulyje. Prie eglutės. Pušies ar beržo. Ar be, ar šalia karaliaus. Mylėti save – kiek skirta Didžiojo Karaliaus – Jėzaus…
Palma