Kalėdos…

Nors Kalėdos pas mus atskuba šalčiausiu metų laiku ir mes jas pasitinkame megztiniuoti, pirštinėti ir kepurėti, bet jos šildo visus labiau nei karščiausia vasaros saulė. Kodėl?
Priežastis paprasta – pati tikriausia ir geriausiai jaučiama šiluma sklinda iš mūsų širdžių. Kas gi gali būti šilčiau nei mumyse gyvenanti meilė, apgaubianti ir sušildanti lyg storiausios bei švelniausios vilnos skraistė. Žinoma, meilė mumyse gyvena visus metus, ne tik per Kūčias ir Kalėdas. Bet būtent šiuo metu ji atsiskleidžia visomis gražiausiomis spalvomis. Gal dėl to, kad visi tada gyvename stebuklo laukimu. Gimimo stebuklo. Nauja gyvybė, nauja pradžia – tai taip skatina būti viltingiems ir geriems. Tada norisi su visais artimais ir brangiais pasimatyti, norisi visus apkabinti meilės ir dosnumo sparnais, būti kartu ir greta, dalintis bendrais atsiminimais, juoktis, dovanoti savo akių žėrėjimą, nuoširdžias šypsenas ir dėkingumą už augimą drauge. Tas stebuklo laukimas atsklendžia tyliai į mūsų širdis ir ten įsitaisęs užkuria iš naujo meilės laužą.
Aš tokia dėkinga! Dėkinga mamai, tėčiui, broliui, babytėms, seneliukui, dėdėms, tetoms, giminaičiams, kurių net nepažįstu, draugams, kolegoms, pažįstamiems, visiems, kuriuos sutikau ir dar, žinau, sutiksiu. Dėkinga tiems, kurie – su manimi, ir tiems, kurie jau išėjo, bet mane, jaučiu, tebegloboja iš kitos, man nematomos, erdvės. Dėkoju gyvenimui, Žemei, Visatai, kad esu, už gyvenimo dovaną ir meilę. Mokausi ir aš, ne tik gauti meilės dovanų, bet ir jas dalinti. Nes ką gi kita mes galime dovanoti vieni kitiems? Tik tai, kam nereikia pinigų, kas nenuperkama, t.y. patį brangiausią dalyką – savo nuoširdų dėmesį, savo laiką ir savo meilę, tikrą, išjaustą ir nenutylėtą. Tai, kas žmogui svarbiausia – eiti per gyvenimą mylint ir jaustis mylimam.
Alma D.J.