Kasmet, artėjant šv. Kalėdoms, visus metus namų palėpėse slėpti žaislai vėl sužimba ant eglutės ir pradeda pasakoti magiškas istorijas. Retuose namuose nerasime šių kalėdinių simbolių, o Nijolė Bendikaitė jų turi net per 10 000 ir šiuo metu tai yra viena iš didžiausių kalėdinių žaislų kolekcijų Lietuvoje.

Vaikystės prisiminimai virto kolekcija
Pasak N.Bendikaitės, viskas prasidėjo nuo paprasto noro atgaivinti vaikystės prisiminimus, surenkant savo kalėdinius žaisliukus į vieną vietą, tačiau po truputį tai peraugo į aistringą rinkimą, kuris tęsiasi jau 13 metų. Kolekcininkei iki šiol sunku atsakyti, kuo ją taip sužavėjo kalėdinė atributika, tačiau pripažįsta, jog tai yra brangus malonumas. „Kai pradėjau kolekcionuoti, į sendaikčių turgus vaikščiojau kaip į darbą. Kai pasakydavau, ko ieškau, į mane niekas nežiūrėjo rimtai, nes tai atrodė nerimta ir juokinga. Žmonės parduodavo vieną ar kitą žaislą, o kitus atiduodavo dėžėmis ir senais „čemodanais“, sakydami, jog vis tiek išmes… Tokia ir buvo pradžia: pirkdavau žaisliukus po 10 lito centų, o dabar išleidžiu ir iki kelių šimtų eurų“, – pasakoja kolekcininkė.

Investicija ne tik pinigai
Išskirtinė kolekcija reikalauja ne tik finansų, bet ir laiko. Šiais laikais, egzistuojant nepaprastai didelei padirbinių pasiūlai, reikia išmanyti įvairias subtilybes, kad įsigytas eksponatas būtų tikrai autentiškas ir vertingas. Moters teigimu, ypač sunku susigaudyti naujokams, nes ir jai pačiai neretai pasitaiko atvejų, jog už paprastus (didelės serijos) žaislus žmonės prašo nemenkų sumų, o iš tiesų jie tekainuoja vos keletą eurų. „Taip, jie seni, bet kolekcininkams dažnai neturi jokios vertės“, – teigia įspūdingos kolekcijos savininkė.
Prieš 13 metų N.Bendikaitė ir pati buvo naujokė. Tuomet, dar nepažinojusi kitų šios krypties kolekcininkų iš Lietuvos, žinių sėmėsi iš Rusijos kolekcionierių, su kuriais rinkdavo visą informaciją apie gamyklas, autorius, diskutuodavo apie jų pavadinimus, koks žaislas kokiai serijai priklauso ir pan. Anot jos, tai užimdavo daug laiko, bet buvo be galo įdomu, o šiandien N.Bendikaitė yra surinkusi labai daug informacijos, senų katalogų, nuotraukų ir daug kito naudingo gėrio, kuris susijęs su kalėdinių žaislų atsiradimu. Tiesa, bėgant laikui, moteris susipažino ir su kolekcininkais lietuviais, kurių rinkiniai taip pat saviti ir įdomūs.

Aistra – senoviniai žaisliukai
N.Bendikaitės „kalėdinių brangenybių skrynelėje“ galima rasti visko – nuo senų, caro laikų, iki paprastų, gana didelio tiražo, 1980–1990 metų gamybos žaislų. Tematika labai skirtinga ir įvairi: pasakų personažai, namų buitis, namų ūkis, žvėrys ir paukščiai, filmukų personažai, kosmosas, technologijos (tankai, lėktuvai), daržovės, šalių kostiumai, – viskas, kas buvo būdinga ir madinga tuo laikotarpiu, kuriuo jie pagaminti. Tikriausiai jei žaislai mokėtų kalbėti, jie papasakotų išties ne vieną užburiančią istoriją, nes – tai laiko ir istorinių įvykių atspindžiai.
Ne ką mažesnė ir medžiagų, iš kurių jie „nulipdyti“, įvairovė: vata, kartonažas, stiklas, dūžtantis plastikas, metalas, kartonas, papjė mašė, plastikas, kreppoperis, polistirenas.
Sukaupus tokio dydžio kolekciją, darosi vis sunkiau rasti ką nors unikalaus, todėl, kaip teigia pati Nijolė, dabar perka tik tai, ko neturi arba trūksta žaislų rinkiniuose, o paskutinis jos pirkinys – sunkus ir didelis Kalėdų Senelis, pagamintas iš gipso apie 1939 metus.
N. Bendikaitė prisipažįsta, jog didžiausia aistra – senoviniai žaisliukai, tačiau jos namuose taip pat galima rasti ir šiuolaikiškų, modernių kalėdinių atributų: „Tai yra dukros vaikystė, nors pastebiu, jog jai irgi labiau patinka senoviniai“,– teigia moteris. Iš parduotuvių pasiūlos galima pastebėti, jog kai kurie gamintojai bando atkartoti senuosius žaisliukus, įterpdami vieną kitą šiuolaikišką atributą (spalvas, blizgučius), tarsi atgaivindami praėjusią madą. Nijolė neslepia, jog tokių žaisliukų taip pat turi, tik prie kolekcijos kol kas nejungia, nes nėra seni. Žinoma, šiuolaikiški žaisliukai jos namuose taip pat išskirtiniai, nes masinė kinų gamyba N.Bendikaitės visai nežavi.

Kalėdos tęsiasi visus metus
Nors žaisliukus iš dėžių kolekcininkė traukia tik per šventes, jų paieška tęsiasi visus metus. Ir žiemą, ir vasarą N.Bendikaitė sendaikčių turguose, aukcionuose, internete ar tiesiog per pažįstamus ieško papildymo savo rinkiniams, o artimiesiems niekada netenka sukti galvos, ką padovanoti šv. Kalėdų proga, nes geriausia dovana – kalėdinis žaislas.
Tiesa, prieššventinis laikotarpis N.Bendikaitei iš tiesų užimtas metas, nes kiekvienais metais jos sukauptas turtas puikuojasi Lietuvos muziejuose. Šiemet visuomenei bus pristatyta po egle pastatomų Senelių Šalčių (taip juos ir vadina pašnekovė) ir Snieguolių kolekcija.

Kalėdos – ne tik kalėdiniai žaislai
Nepaisant to, jog kalėdinės atributikos rinkimas N. Bendikaitei suteikia daug džiaugsmo, jos nuomone, per šv. Kalėdas už tviskančius žaisliukus yra kur kas svarbesnių dalykų: „Visiems žmonėms linkiu praleisti kuo daugiau laiko su artimaisiais ir nuoširdžiai atleisti kitų klaidas. Šv. Kalėdos ir yra tas metas, kai reikia atidėti visus rūpesčius, išjungti telefonus ir skirti laiko šeimai“, – pasakojo pašnekovė.

O kaip šv. Kalėdoms ruošiasi prieniškiai?

Monika:

– Mūsų šeimoje šv. Kalėdos – tai laukiamiausia metų šventė. Galbūt švenčių laukimas ir ruošimasis joms niekuo nesiskiria nuo kitų šeimų, bet man – tai šiltas ir įspūdingas laikotarpis, kai visi sugrįžtame į tėvų namus. Visada puošiame dvi eglutes: lauke ir viduje. Kambaryje eglutę puošiame „gyvą“ ir tai darome prieš pat šv. Kalėdas. Turime savotišką tradiciją išsikepti kalėdinių imbierinių sausainių ir kartu su visa šeima juos papuošti. Kadangi mūsų šeima gana didelė, šv. Kūčių dieną darbus pasiskirstome visi: vieni tvarkomės ir puošiame namus, kiti sukamės virtuvėje prie patiekalų. Na, o treti (t.y. aš su jauniausiu broliu Tadu) kepame saldumynus. Kaip ir kalėdiniai sausainiai, taip ir naminis tortas bei skruzdėlynas yra neatsiejama mūsų švenčių dalis. Na, o aš linkiu visiems gražaus švenčių laukimo ir daug sniego!

Laura:
– Kalėdos man yra šeimos šventė, kuri asocijuojasi su jaukumu, šiluma ir ramybe. Kiekvienais metais kartu su šeima keičiamės dovanomis ir mėgaujamės vieni kitų draugija. Puošiame tikrą eglę, su lemputėmis, girliandomis ir keliais išlikusiais senoviniais stikliniais žaisliukais, kuriuos dar senelis parvežė močiutei, grįždamas iš armijos, iš tuometinio Leningrado. Šie žaisliukai yra tarsi mūsų šeimos relikvija.

Akvilė:
– Mūsų namuose šventėms pradedama ruoštis jau gruodžio pradžioje. Kiekvienais metais perkame tikrą eglutę ir tai galiu pavadinti mūsų šeimos tradicija. Neįsivaizduoju Kalėdų be tikros eglės kvapo… Ją puošiame tradiciškai: žaisliukais, kaspinėliais, girliandomis… Tiesa, girliandos įprastai būna geltonos spalvos, nes, mano nuomone, jos suteikia namams jaukumo bei šilumos. Jau kuris laikas nebeperkame naujų dekoracijų, nes nuo visų praėjusių švenčių, kalėdinės atributikos mūsų namuose tikrai netrūksta. Šeimoje visas Advento laikotarpis būna paskirtas ruošimuisi šventėms ir jų laukimui. Su mama galvojame, kokius patiekalus gaminsime šv. Kūčių, šv. Kalėdų stalui, pakuojame dovanas. Vis dėlto šiuo stebuklingu šventiniu laikotarpiu svarbiausia yra būti su artimaisiais, seniai matytų draugų paklausti, kaip jiems sekasi, ir tiesiog skleisti šilumą, o visas gerumas su kaupu grįžta atgal.

Evelina:
– Kalėdos mano namuose yra ne religinė, o labiau šeimos susibūrimo šventė, tačiau eglutę vis tiek puošiame. Jau daugelį metų renkamės dirbtiną eglutę. Priežastis labai paprasta – namuose yra grinčas (katinas), todėl yra rizika, kad Kalėdų simbolis gali nesulaukti švenčių. Be to, dirbtina eglutė „tarnauja“ ne vienerius metus, taigi tai puiki alternatyva neniokoti gyvų medelių. Puošdami eglutę, visuomet stengiamės suderinti žaisliukų spalvas, kad būtų gražu, o patys žaisliukai labai įvairūs – nuo šiaudinių širdelių iki dirbtinų gėlių žiedų. Norisi, kad džiugintų ne tik širdį, bet ir akį. Dar vienas simbolis – tai didelis kalėdinis vainikas ant namų durų, kurį padarau pati. Džiaugiuosi, kad kiekvienais metais jis vis gražesnis.
Rimantė Jančauskaitė