Istorija ir žmonės
Mūsų kraštas išugdė daugybę žymių žmonių, tikrų šviesuolių, kovotojų už laisvę, šiaip darbščių, savo kantriu darbu ir veikla garsinusių Lietuvą kraštiečių. Nemažai apie juos pasakojama mūsų laikraščio puslapiuose, bet daugelį nepelnytai primirštame. Nuo šiol šiuos pasakojimus sujungsime po rubrika ISTORIJA IR ŽMONĖS. Ją veda kraštietis žurnalistas Česlovas Iškauskas.
Dar gyvi būdami tėvai pasakojo: karas mažo panemunės miestelio gyventojams daug nuostolių neatnešė, nes vieną savaitę frontas slinko į Rytus, kitą – į Vakarus. Tiesa, ant Peršėkės kalno įstrigęs besitraukiantis vokiečių tankas karštą 1944 m. liepą atidengė tokią ugnį, kad pusė miestelio trobesių virto pelenais…
Vokiečių antplūdis į Balbieriškį taip pat nekėlė daug rūpesčių. Atėjūnai pelnė miestelėnų pagarbą vienu atžvilgiu, kurį vaizdžiai nupiešė Tėvas: įžengusi nuo Opninės kalno vokiečių kolona apsistojo poilsio ir iškart paprašė Tėvo lentų po senu klevu susiręsti išvietę, o kai atėjo rusai – visi pašaliai buvo apdergti… Kita vertus, juk dulkėtas ir pavargęs rusų kareivis davė vyriausiajam trimečiui broliui „červoncą“ (rublį), taręs „Čevo on takoj chudoj?“ („Kodėl jis toks liesas?“)…
Per trejus vokiečių okupacijos metus miestelio gyvenimas tekėjo įprasta vaga, tik tvarka buvo griežtesnė, negu per tuos rusų valdymo metus. Galbūt todėl, kad pirmosiomis karo dienomis Balbieriškio policijos nuovados viršininku buvo paskirtas Kazimieras Degutis – 34-verių sulaukęs Lietuvos policininkas, iki sovietinės okupacijos vadovavęs Krosnos policijos nuovadai.
Jo tėviškė – Zariškių kaimas prie Ąžuolų Būdos. Tėvai Juozas Degutis ir Ona Kunigonytė buvo pasiturintys ūkininkai, laikę 50 ha pavyzdinį ūkį. Šeimoje ir mokykloje auklėjimas buvo griežtas, ir dar pilnametystės nesulaukęs Kazys pasiprašė į kariuomenę, tarnavo ulonų pulke. Pačiam A.Smetonai jis prisiekė mylėti Tėvynę, gerbti Lietuvos karininko garbe.
Jau pirmomis tos sovietų okupacijos dienomis jis buvo suimtas ir uždarytas į Marijampolės kalėjimą. Šeima – jaunoji žmona Konstancija Vizbaraitė su mažamečiu Eugenijumi – pirmu ešelonu buvo ištremta prie Laptevų jūros.
Kaip rašė pedagogas ir žurnalistas Justinas Adomaitis savo 2002 m. išleistoje knygelėje apie Balbieriškį, K. Degutį nuo mirties išgelbėjo karo pradžia. Kaliniai išlaužė grotas ir pabėgo. Kaip kadrinį karininką vokiečių valdžia paskyrė Balbieriškio policijos nuovados viršininku.
Koks jis buvo?
Mano tėvai ir dar gyvi miestelio žmonės pasakojo, kad K. Degutis santūriai vertino naują išvaduotoją. Jis daugiau prižiūrėjo, kad miestelėnai negrobstytų turto, griežtai baudė vagis, plėšikus, visokius laidokus. Kaip rašo J. Adomaitis, jis tarsi netyčiomis prasitardavo, kad vokiečiai gaudo vyrus darbams į Vokietiją ir į vermachto gretas. Jaunimas bemat išsislapstydavo. Vyrai persikeldavo per Nemuną, o ten jau kitas – Birštono valsčius, be to, gūdūs Puzonių miškai.
Tuose miškuose veikė sovietiniai partizanai, vadovaujami Stasio Naujalio. Beje, šio prisiekusio komunisto, NKVD veikėjo, o po karo – LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sekretoriaus, tėvų sodyba buvo šalia mano tėvų namo, bet per karą ji sudegė, tad ilgą laiką stūksojo tik prie mūsų balos išlikęs tvartelis…
Gavęs pranešimų, kad miškuose bastosi S.Naujalio vadovaujami raudonieji partizanai, K. Degutis neskubėjo pranešti vokiečiams, o tardavo: „Tegul sau slapstosi, be to, Puzonys – jau Birštono nuovados teritorija…“ Jis nenorėjo kraujo praliejimo nė vienoje pusėje ir turbūt manė, kad visos okupacijos laikinos… Savo atsiminimų knygoje „Pėdsakai dingsta miške“ S.Naujalis jokiu blogu žodžiu nemini K. Degučio…
O štai žydų likimo policijos viršininkas valdyti negalėjo. Kaip ir visur Lietuvoje, Balbieriškyje jų buvo daug. Tarpukario Lietuvoje miestelyje žydų buvo apie 200. Prie pat mano tėvų namų veikė sinagoga („škala“), statyta 1937 m. Minima, kad pirmoji sinagoga, kartu ir žydų mokykla, atsirado dar 1740 m. Žydai valdė visą miestelio prekybą, jiems priklausė stambiausios įmonės, neišskiriant ir spirito „varyklos“.
J. Adomaičio knygelėje rašoma, kad sovietinę okupaciją žydai sutiko palankiai, gausiau dalyvavo bolševikų, komjaunuolių ir milicijos veikloje. Užtat nacių okupacija jiems nieko gero nežadėjo. Ir iš tikrųjų: beveik visi žydai buvo ištremti, išvaryti į Prienus ir Marijampolę ir išnyko Hitlerio baisios arijų politikos liepsnose…
K. Degutis negalėjo išvengti šio košmaro. Su prie smilkinio priremtu nacių karininko pistoletu jis organizavo žydų surinkimą į vežimus, jų namų antspaudavimą, kitas represines akcijas. Daugelį jų jis maitino pažadais: dar sugrįšite, dar gyvensite… O iš tikrųjų dešimtys jų buvo suversta į nacių duobes arba užkasta žydų kapinėse Bišiurkėje. Holokaustas negailestingai naikino „negrynąsias“ rases, su kuriomis lietuviai nuo seno sugyveno draugiškai ir taikiai.
Dabar šia tema madinga spekuliuoti: štai, girdi, lietuviai galėjo nevykdyti nacių įsakymų, priešintis holokaustui, nedalyvauti pogromuose. Bet tai tik spekuliacijos, kurias iššaukia nuoskaudos, keršto, teisingumo troškimas, neišpasakytas žydų tautos skausmas. Miestelio Tolerancijos centro vadovas, istorijos mokytojas Vitas Rymantas Sidaravičius puikiai supranta ir K. Degučio pasirinkimą…
Bet karas artėjo į pabaigą, ir dar viena sovietinė orda artėjo prie panemunėje susigūžusio miestelio… Daugelis spruko su vokiečiais, kai kas susidėjo su „enkavėdistais“. K. Degutis ryžosi nesitraukti: už Marijampolės liepos pabaigoje susirinkę vyrai tarėsi, ką daryti. Lietuvos karininkui tebuvo vienas kelias – priešintis okupantui.
Ir jis su keletu vyrų grįžo į gūdžią Balbieriškio girią, kurioje dar 1863 m. savo stovyklas buvo įsirengę sukilėliai prieš caro režimą.
Česlovas Iškauskas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“