J.Olekas: socialdemokratinėje „Gerovės Valstybėje“ Lietuvos kaimai ir miesteliai – be skurdo ir socialinės atskirties

Juozas Olekas,
Europos Parlamento narys
Kalbėti apie „Gerovės Valstybę“ tapo tiesiog madinga, nors akivaizdu, kad šis politinis terminas turi visiškai skirtingą reikšmę, kai jį vartoja konservatoriai, liberalai ar savo pavadinimus „puošia“ į 2020-ųjų metų Seimo rinkimų traukinį bandantys suspėti nauji politiniai judėjimai.
Remdamiesi Skandinavijos šalių patirtimi Lietuvos socialdemokratai jau ne vienerius metus kalba apie „Gerovės Valstybę“, akcentuodami socialinės atskirties ir nelygybės klausimus. Yra suskaičiuota, kad socialinė atskirtis netgi ekonomiškai yra kenksminga valstybei, jau nekalbant apie moralinius bei psichologinius aspektus. Skurdo spąstuose atsiduria kartos, nes iš pašalpų gyvenantys tėvai jau nesugeba išmokyti savo vaikų gyventi kitaip.
Skurdo statistika verčia susimąstyti, kad socialdemokratinė „Gerovės Valstybės“ koncepcija yra gyvybiškai reikalinga Lietuvai. Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo (NSMOT) duomenimis, 312 tūkstančių lietuvių praėjusiais metais gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos. Jų pajamos per mėnesį asmeniui nesiekė 245 eurų, kurios yra būtinos sumokėti už maistą, higienos priemones, mokesčius ar kitas būtiniausias prekes ir paslaugas. Daugiausia už ribos atsidūrusių žmonių buvo bedarbiai (50,8 proc.) ir senatvės pensininkai (13,1 proc.).
Apmaudu, kad politikų deklaruota regioninė politika taip ir nedavė apčiuopiamų rezultatų: daugiausia žmonių, kurių pajamos nėra pakankamos net būtiniausiems poreikiams užtikrinti, net 16,8 proc. gyveno kaime. Gana ryškiai išsiskiria ir penki didieji bei likusieji Lietuvos miestai. Didmiesčiuose žemiau skurdo ribos gyveno tik 5,5 proc. žmonių, o likusiuose miestuose – net 13 proc.
Skirtumai tarp Lietuvos regionų taip pat didėja. Vilniaus regione bendras BVP vienam gyventojui pasiekė beveik 110 proc. ES vidurkio, o kituose regionuose jis tesiekia nuo 42 proc. iki 77 proc. Nepaisant to, kad dar 2017 metų pabaigoje patvirtintas regionų gaivinimo planas – Baltoji knyga, veiksmų planas su konkrečiomis įgyvendinimo priemonėmis iki šiol neparengtas.
Kad „Gerovės Valstybė“ netaptų vien tik madingai skambančiu politiniu terminu, būtina dalintis patirtimi. Pastaruoju metu Europos Parlamentas priėmė nemažai sprendimų, kuriais siekiama stiprinti socialinę Europą, sudaryti palankias sąlygas gerovės valstybių kūrimui. Vienas pagrindinių pasiekimų – Europos socialinių teisių ramstis. Daugelio šių sprendimų iniciatoriumi buvo Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija.
Europos socialinių teisių ramsčiu siekiama suteikti piliečiams naujų ir veiksmingesnių teisių. Jo struktūrą sudaro 3 pagrindinės kategorijos: lygios galimybės ir galimybė įsidarbinti, tinkamos darbo sąlygos, socialinė apsauga ir įtrauktis. Dokumente nustatoma 20 pagrindinių principų ir teisių, pagal kuriuos siekiama remti sąžiningas ir gerai veikiančias darbo rinkas bei socialinės gerovės sistemas.
Apie juos diskutuosime ir gruodžio 7 d. rengiamoje konferencijoje „Gerovės valstybė socialinėje Europoje – socialdemokratinė vizija“. Ją organizuojame kartu su Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija. Neabejoju, kad vertingiausia patirtis ir pasiūlymai taps socialdemokratų Seimo rinkimų programos pagrindu.
„Socialdemokratinėje vizijoje iki 2024 metų“ jau užfiksuoti svarbiausi gerovės valstybės akcentai: pajamų apsauga bei skurdo mažinimas, socialinių paslaugų plėtra ir tvari bei draugiška sveikatos apsauga. Tad tvirtai tikiu, kad po 2020 metų Seimo rinkimų socialdemokratinė „Gerovės Valstybės“ vizija pasieks kiekvieną Lietuvos miestelį ir kaimą.