Kas minta „Gerovės valstybės“ sėklomis?

Gerais norais ir pragaras grįstas. Vis labiau kyla įspūdis, kad anksčiau ar vėliau Prezidentas turės prisiimti didelę dalį atsakomybės už tai, kad šįmet sukėlė tikrą valstybės biudžeto svarstymo krizę. Chaosą. Kaip? Ogi įmetęs „gerovės valstybės“ sėklą į paskutinių kadencijos metų Seimą, kuriame kaskart tokiu laiku neriamasi iš kailio, kas sugalvos labiau populistinį ar sau naudingą siūlymą. Ta prasme, kad populizmo 1992-aisiais, 1997-aisiais, 2000-aisiais, 2003-iaisiais, 2007-aisiais (likus metams ligi visuotinių Seimo rinkimų) užtenka net be Lietuvoje uždraustų komunistų. Tai, kad „gerovės valstybės“ idėją be aiškios koncepcijos iš Gitano Nausėdos jau ima savintis kone visi politikos perėjūnai ir prisiplakėliai, tėra baika. Problema – daug gilesnė.
Paskutiniu metu įprastais komentarais į kritiką p. Nausėda mane dabar provokuoja parašyti vieną užkeikimą: rinkimuose už jo kandidatūrą į šalies vadovo postą nebalsavau. Tačiau jis yra mano – Lietuvos piliečio – prezidentas. Ir šį klausimą aš esu pasiryžęs apsvarstyti iš naujo tik maždaug po ketverių arba ketverių su puse metų.
Dabar lyg ir galiu tęsti.
Tikiu, kad šalies vadovas nesitikėjo, kad jo pasiūlytos idėjos sėkla pažadins žemiausius visuomenės instinktus, tokius, kaip „atimk iš turčių beigi vidutiniokų“. Paskatins valdančiuosius politikus jį šantažuoti: esą nori, Prezidente, teisingesnio biudžeto, tada toleruok su tarnybos etika, politiniu padorumu prasilenkiančius ministrų veiksmus. Arba nesilaikyti anksčiau pasirašytinai prisiimtų įsipareigojimų. Tik iš pradžių buvo smagu stebėti, kaip ministras pirmininkas Saulius Skvernelis diskusijose su švietimo sistemos darbuotojais įjungė durnių: esą švietimo ir mokslo ministro Algirdo Monkevičiaus su mokytojų profesinėmis sąjungomis pasirašytas susitarimas dėl finansavimo yra niekinis, nes nebuvo derintas su finansų ministru Viliumi Šapoka. Vėliau tapo liūdna.
Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos atstovai LRT televizijos „Dienos temoje“ primena apie prieš kurį laiką Vyriausybės prisiimtą įsipareigojimą nekelti mokesčių. Tai rodo, kad dalinti tuščiažiedžius pažadus Lietuvoje įprasta ir dėl to niekam ne tik neskauda galva. Nenurausta nė vienas skruostelis.
Šią savaitę apie tai mano klaustas valdantiesiems priklausantis seimūnas drėbė: „Politikos darbotvarkę dabar formuoja populiarus prezidentas, todėl visa kita yra p… (neliteratūrinės rusų kalbos išsireiškimas, reiškiantis maždaug „nusispjauti“). Neminėsiu jo pavardės, nes kalbėtasi privačiai. Nors nepasakyčiau, kad man tai staigmena ar naujiena.
Aš žinau ir tai, kad ministro pirmininko kalbos Prezidentui apie biudžetą tvirtinti reikalingą koalicijos tvarumą, susikaupus kritinei masei pretenzijų koalicijos partnerių deleguotam susisiekimo ministrui iš esmės yra šalies vadovo pasiuntimas velniop. Tačiau šalies lyderis, matyt, dėl politinių išskaičiavimų apsimeta to nesuprantąs. Ponui Nausėdai taip pat atrodo, kad aptakios, pasiskolintos sentencijos apie gynybos finansavimą (esą kas nefinansuoja savo krašto apsaugos, tam pensijas moka svetimos valstybės) gali ligi širdies gelmių sujaudinti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderį Ramūną Karbauskį. Dėl nepatyrimo ar kito ribotumo? Nes p. Karbauskį esmingai jaudina tik ta perspektyva, kurioje jam tektų mokėti vienodus mokesčius su kitais Lietuvos piliečiais. Kad taip neatsitiktų, p. Karbauskis net naktį pažadintas tarsi mechaninis žaisliukas galėtų kartoti, kad p. Nausėda yra jo prezidentas.
Todėl manau, kad „gerovės valstybės“ idėja numesta ne į priimti pasirengusią terpę, o kloaką, yra didi Prezidento klaida. Nes kloakos turinys virsta difuzija. Ten nebėra puoselėtinų grūdų.
Pono Nausėdos patarėjai gali kiek įmanydami aiškinti, kad iš prezidentūros išėję siūlymai buvo svarbūs tuo, kad link gražių siekinių būtų einama bent pamažu. Simboliškai. Ko gero – ne. Tam pirmučiausiai reikėjo konceptualių pastangų, darbo smegenimis, o ne vien viešųjų ryšių pastangomis, pradedant atsakomybę prisiimti gebančių sąjungininkų paieška.
Rytas Staselis