Neturėjau aš savo lovelės…

Didieji prekybos centrai yra labai svarbios ir reikšmingos vietos daugeliui iš mūsų.
Ten, ypač savaitgaliais, suguža daug, labai daug žmonių. Ir kiekvienas sprendžia savo labai svarbias problemas. Tikslai, rūpesčiai visų labai skirtingi, bet ir visi žmonės juk skirtingi. Skirtingi gyvenimai, skirtingi džiaugsmai ir skirtingos bėdos.
Čia atvykstam visokie mes. Atvykstam įvairiais keliais ir būdais. Nuosavais automobiliais, autobusais, yra ir pėsčiomis atkakusių, jei prekybos centras miesto centre.
Tai, apie ką pasakosiu, mačiau prekybos centre, kuris, kad ir nėra pačiame miesto pakraštyje, tačiau į jį pėsčias neisi, nes prekiaujama ten baldais ir smulkia buitine technika.
Stoviu eilėje prie kasos. Neskubu, nesinervuoju, šeštadienis… dairausi. Štai matau – viena pora nešasi žvakidžių pakuotę. Suprantama, juk Kalėdos artėja. Namie gal jie ir turi kokius keturis ar penkis komplektus žvakidžių su žvakėmis, bet čia perka kitokias, labiau pritaikytas prie 2019 metų Kalėdų, labiau „stilingas“ tokias. Vartojam vis daugiau. Principas nepajudinamas – dirbk – pirk – mirk!
Poros moteris šypsosi, jos veidas švyti, ji su grobiu, su žvakidėmis rankose. Na, o vyro veidas truputį apniukęs, jo galvoj mintis – ar tikrai reikia? Nors čia tik apie 10 eurų, mąsto vyrukas, ne tokie ir dideli pinigai, bet juk namuose yra tų žvakidžių. Niurzga viduj, be garso, tad pirkimo procesas vyksta sklandžiai.
Gyvenam, vystomės, ir vis mažiau Lietuvoje namų, kuriuose nėra kalėdinių žvakių ir žvakidžių.
Gerovės Lietuva. Tačiau, ar laimingi žmonės joje?
Gyvenimas tęsiasi. Nupirktos žvakidės kitiems pirkėjams nestabdo proceso. Tempia visi, kas ką nusičiupę, taip, kaip darbščios skruzdės skruzdėlyne.
Jei tavo gyvenimą palengvinti ir problemą gali išspręsti tik didelis pirkinys, kurio negali panešti, tada imi vežimėlį – platformą. Tokios prekės – tai dažniausiai supakuoti dideli daiktai – baldai.
Regiu porą. Jų vežimėlis – platforma apytuštis, greičiausiai vienas baldas. Kadangi stoviu gretimoje eilėje, laiko daug, laukiu ir kad nebūtų nuobodu laukti, o esu prisižiūrėjęs detektyvų, mintyse pradedu žaidimą – atspėk, kas ant vežimėlio supakuota… Bandau spėti iš karto, koks tai baldas. Apžiūriu pakuotę. Jokio užrašo iš mano pusės nesimato. O vartyti ar apeiti aplink kaip ir netiktų, ir tai nebūtų detektyvo vertas veiksmas. Išmąstysiu naudodamas seklių dedukcinį metodą.
Tada nužvelgiu porą (slapta, žinoma). Jauni. Vyras apie 35, moteris apie 30. Metai nieko nesufleruoja. Apranga įprastinė irgi. Jokių idėjų. Tuomet nusprendžiu eiti atmetimo keliu. Dabar vėlyvas ruduo, todėl reikia manyti, kad tai greičiausiai nėra vasaros sodo baldai. Teisingai.
Mąstau toliau. Pastangų įdedu daug, bet toliau – akligatvis. Nėra idėjų. Baldai, kurie ten gali būti: tai ir knygų lentyna, ir TV staliukas, ir virtuvės stalas.
Toliau stebiu tą porą, ir staiga mano skvarbus seklio žvilgsnis užkliūva už moters. Gražus jaunas žmogus. Šviesūs linų spalvos plaukai, taisyklingas veido ovalas, saikingas makiažas, krūtinė…. Žvilgsnis dar žemyn ir opa… supratau – moteris nėščia! Ten tikrai tikrai yra būsimas Lietuvos pilietis arba net piliečiai.
Bingo! Tai lovelė kūdikiui! Uždavinys išspręstas. Net atsikvėpiau. Žiūriu į juos abu, į tą porą ir džiaugiuosi. Kaip gražu. Jauni žmonės. Laimingi, kartu kuria savo gyvenimą. Deda pamatų pamatus šeimai. Deda pamatus Lietuvai. Kūdikis, lovelė, šeima.
Jiedu šypsodamiesi maloniai šnekučiuojasi, meiliai žvelgia vienas į kitą.
Atrodo, net aureoles virš jų galvų pradėjau matyti. Šventoji šeimynėlė, pagalvojau.
Priartėjau prie kasos ir aš, ir šventoji šeimynėlė. Nusisuku mokėti už savo prekes. Ir girdžiu to vyriškio balsą: „Kas ir kur galės išrašyti sąskaitą įmonės vardu?“,…negaliu patikėti. Galvoju, kad apsirikau, atsisuku. Taip, tai mano šventosios šeimynėlės vyras, būsimas tėtė prašo sąskaitos vaiko lovelei. Visas šventumas kartu su aureolėmis dingo. Dingo po paprastų žodžių – išrašykite sąskaitą. Žodžių, kurie man reiškė daugiau – nesąžiningumą.
Gaila, kūdikis pirmąsias savo gyvenimo dienas praleis ne savo, o įmonės lovelėje….
Jam, turbūt, nebus baisu. Baisu man…
V.J.Kantvilas