Apie grožį

Gražu į ją žiūrėti, keri jos aistra kasdien gyventi gražiai. Ji ne mokytoja, ne gydytoja, bet namo dažnai grįžta su gėlėmis. Ne visada dovanotomis – nelaukia, kol kas atneš, nusiperka pati. Ir jos darbo vietoje nuolatos žydi gėlės, švytėdamos ryškiausiomis spalvomis, keldamos nuotaiką ir primindamos, kad gyvenimas – gražus, kad būti čia ir dabar yra laimė, nes praėjusi diena nesugrįš, nepasikartos – vienintelė tokia tau skirtoji, ir tik nuo tavęs paties priklauso, kaip papuoši tą laiko mirksnį.
Ji ir pati visada graži, nors jai jau ne dvidešimt ir ne trisdešimt. Praeidama paskui save palieka malonų kvepalų dvelksmą – ar galėtų toks žmogus kam nepatikti? Aišku, ne. Bepigu tokiam džiaugtis gyvenimu, o ką daryti negražiam“, – atsidūsti, ir net vasaros gėlės nedžiugina, ir puoštis jokio ūpo. Netingėk, jei nori, būk ir tu gražus – galiu pasidalinti, kada pagražėju, gal ir tu pabandysi, gal ir tau pavyks. Žinau, jog nei algą didesnę gausiu, nei kokį medalį kas užkabins, bet patinka, mėgstu pasistengti ir padaryti daugiau, nei paslaugos paprašęs žmogus tikisi ar pagal pareigas priklauso. Ir keista, tada nesako, kad gera ar sumani esu, o pastebi suknelę – ji kažkokiu būdu ima ir nei iš šio, nei to pagražėja, o su ja, ko gero, ir aš.
Buvo toks metas, kai, trūkstant geresnių aprėdų ir apavo, mus atkakliai įtikinėjo, jog svarbu, kad esi protingas, geras, ir nereikia sukti sau galvos dėl to, kaip atrodai – tarsi grožis būtų visai nieko vertas arba net tuštybės išraiška išmintingam žmogui. O iš tiesų juk labai gerai, jei gražu – ne vien akys, ir širdis tada atsigauna, džiaugiasi. Tik girtis ir puikuotis nereikia. Bet ne tik grožiu – ir savo sugebėjimais, ir gerumu taip pat.
Genovaitė