Vėlinių šviesoje – apie gyvenimą ir mirtį

Vengiame žodžio „mirtis“. Sakome: „išėjo“. O pianistė Margarita Dvarionaitė, garsiosios muzikų giminės atstovė, yra išsitarusi, jog norėtų, kad numirti būtų tarsi išvažiuoti – be artimųjų ašarų, skausmo. Suprantama, kad net ir prisimenant pagrindinį būties dėsnį: jei gimei, tai ir mirsi, artimųjų netektį išgyventi nėra nei paprasta, nei lengva. Gali pasiguosti nebent tuo, kad sendamas į mirtį imi žiūrėti ramiau. Net šypteli prisiminęs, jog jaunas būdamas nė pagalvoti negalėjai, vijai tą mintį šalin, kad teks ištverti tėvų, kitų artimųjų mirtį, kad juos palaidosi ir gyvensi toliau – tiesa, gerokai pasikeitęs, kitoks, nei iki tol buvai. Tenka pripažinti: gyvenimas teisingai surėdytas, mirtis – ne jauniems, todėl nereikia pykti, jei jie prasimano visokiausių šėlionių ir sako, kad mes per daug liūdni arba: negi Vėlinės – šventė?
Kai važiuodamas per Lietuvą miestelių ir kaimų kapinaitėse regi daugybę šviečiančių žiburėlių, Vėlinės visai neatrodo liūdnos. O kai artimųjų kapus lankydamas susitinki ilgai nematytą klasės draugą, buvusį kaimyną ar tėvų bendradarbį, tada Vėlinės – net džiugios. Reikia pamatyti, kokia šventė penkiamečiui, kai suaugusieji leidžia jam uždegti žvakelę ant prosenelio kapo! Ir kaip jam tai yra gražu!
Ne apie mirtį kalba Vėlinių šviesa – apie gyvenimą Giminės, genties, tautos. Gyvi esame tik tol, kol prisimename savo mirusiuosius. Kol žemaičių kalnai skamba, per pačią širdį eidami, ir kol dzūkų raudos ašarų upeliais srūva, susikaupusią gėlą nuplaudamos. Ne dėl to, kad mes liūdni – kad prasmingai gyventi pajėgtume.
Genovaitė