Interviu vienu klausimu: Ar jutote Alytaus gaisro padarinius? Kaip sužinojote apie įvykį?

Onutė, Prienai (buvusi San. epideminės stoties darbuotoja, atsakinga už epidemiologiją):
– Esu nealergiška, nieko nejaučiau. Esu gamtos žmogus, džiaugiuosi kiekvienu krūmu ir senesniu, ir jaunu. Einu pasivaikščioti ir džiaugiuosi, kaip gražėja Prienai, kokia graži dabar buvusi Nemuno mokykla, kaip tvarkoma gražiai aplinka. O mano dauguma draugų, vyras jau anoje pusėje Nemuno. Kai nueinu jų aplankyti, anūkui sakau, pažiūrėk, kokie medžiai, jų spalvos, kaip sunerti lietuviški gintariniai karoliai…

Toma, Prienai:

– Kai degė, su mama buvom Alytaus poliklinikoje, laukėme gydytojo konsultacijos. Belaukiant paskaitėme facebook apie nelaimę ir skubiai išskubėjome į Prienus, nelaukėme net gydytojo. Tiesiog išsigandome, kad gali turėti įtakos sveikatai.

Sigitas, Prienai:

– Nieko nejaučiau. O sužinojau iš visagalio facebook.

Natalija:
– Jaučiu kiekvieną vakarą. Dabar gal nuo Alytaus, nežinau. Bet ir kas vakarą, gyvendama Stadiono mikrorajone, jaučiu nemalonų kvapą iš nuosavų namų kaminų. Gal, sakau, blogai tuos daugiabučius sustatė, kad vakarų vėjas vis atpučia. Ką mes žinom, kas kenkia labiau. Gal ir iš toliau kenkia, ne tik nuo Alytaus? Man jau liko tik vaistai išsirašyti ir juos gerti, o kiek jaunimo serga tokiomis ligomis, kaip sarkoma. Ir iš kur? Kas kenkia? Matėt, kaip valė tvenkinį? O anksčiau juk sakė, kad švarus. Kaip galėjo būti švarus kareivinių tvenkinys?

Praeivis, nenorėjęs atskleisti vardo:
– Pasakas seka. Buvau Alytuj, nieko nejaučiau.

Vilma, Balbieriškis:
– Penktadienio pavakare Balbieriškyje matėsi nusėdę nuo Alytaus plaukiantys smogo debesys, jautėsi aštrus kvapas. Gerą valandą tvarkydama artimųjų kapus, tikrai jaučiau. Turiu labai artimų žmonių, kurie su mažamečiais vaikais sugrįžę iš užsienio aplankyti namiškių. Kada pasireikš poveikis dūmų ar nenusės jie į vandenis? Turėtų atsakyti atsakingi asmenys. Gali būti, kad, praėjus kuriam laikui, kai susirgsim, nežinodami, ką pasakyti, gydytojai spėlios: „gal prisikvėpavai Alytaus dūmų?“ Užsienio svečius, kraštiečius stebina, kodėl taip dažnai į telefonus jie, lietuviai, gauna sms žinutes: „akcija“, „laimėsite“, „Įsigykite“, ir kodėl negauna sms, kai tikrai galimai gali būti pavojinga. Mažų vaikų į lauką jokiu būdu dabar negalima vesti. Ne visiems rūpi iškart po darbų sugrįžus jungti televizorių ir klausyti tas pačias žinias arba „sėdėti internete“ – gyvenime yra gražesnių dalykų, ne visi ir garbaus amžiaus žmonės naudojasi facebook. Kažkam reikėtų savo žmonėmis pasirūpinti. Kad jaustume, kad rūpim, o trumpam sugrįžę iš Londono nesistebėtų kaip niekam neberūpime, kad jaustų motyvą sugrįžti ir mielai pasilikti savo Balbieriškyje, Lietuvoje. Beje, aš pati sms žinutę apie gaisrą gavau tik šeštadienį. Manau, tikrai per vėlai.

Kalbino Palma Pugačiauskaitė