Apie žmogų gamtoje ir jo ženklus arba: mes visi – vieno kraujo

Laiškai iš Nemuno krantinės

Rašiniais, literatūros vakarais, parodomis vis prisimename Birštono kurhauze viešėjusius rašytojus Kazį Binkį, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Žemaitę, Ievą Simonaitytę, Antaną Vienuolį, dailininkus Mstislavą Dobužinskį, Kazį Šimonį, žymųjį tenorą Kiprą Petrauską ir jo žmoną, poetę, aktorę Eleną Žalinkevičaitę-Petrauskienę, solistę Aleksandrą Staškevičiūtę, džiaugiamės, kad Birštone nuolat lankėsi, kurortu rūpinosi kunigas ir rašytojas Vaižgantas. Šypteliu pastebėjusi, jog berankiodama žinias apie Birštono Kurorto svetainę bei jos svečius tarpukariu, nejučiomis tampu ir šiandieninio kurhauzo metraštininke. Tik įdomu, ar ateityje kam rūpės mūsų laikų kurorto svetainės gyvenimas ir jos svečiai. Norėtųsi, kad tie prasmingi susitikimai nenueitų užmarštin – Birštoną jie daro jaukiu ir savitu, patraukliu ir kviečiančiu čia sugrįžti dar ir dar kartą, kaip sugrįžta, pavyzdžiui, kompozitorius Giedrius Kuprevičius – su savo nauja koncertine programa, su pirmąkart skambančiu kūriniu arba lydėdamas žmonos Gražinos, odos dailininkės, darbus.
Išradingu muzikavimu, derindamas elektroniką ir žinomas dainas (įspūdingai skambėjo archyvinis „Rūta žalioji“ įrašas) kompozitorius pradėjo spalio 12-osios popietę Birštono Kurhauze – čia atidaryta tarptautinė odos objektų paroda „Žmogus gamtoje / Palikti ženklai“, kurioje savo darbus pristato penkiolika autorių iš Lietuvos ir Latvijos: Gražina Kuprevičienė, Algimantas Šlapikas, Lolita Grabauskienė, Danutė Gajauskienė, Virginija Ligeikienė, Jūratė Armonavičiūtė, Relita Mielė, Ramutė Toliušytė, Lienė Eltermanė, Roma Serapinaitė, Loreta Stankutė, Sigutė Bronickienė, Jolanta Dambrauskienė, Leonora Kuisienė, Ilona Junevičienė. Tai – tęstinė, jau ketvirtus metus, Birštone rengiama paroda. Trečią kartą ji įsikuria kurorto svetainėje. Geresnį foną nei pro langus šviečiantys ir gražiausiomis rudens spalvomis liepsnojantys senojo Vytauto parko medžiai, darbams iš natūralių medžiagų vargu ar rastum. Itin jaukiomis Kurhauzo galerijos salėmis džiaugėsi ir dailininkai, ir parodos žiūrovai, o Zigmas Vileikis pastebėjo, jog odininkų gildija – negausi, gana retos ir jų darbų ekspozicijos, todėl smagu, kad susitikimai Birštone tapo tradicija. Parodos autoriai savo prisistatyme teigia, jog „visus juos vienija pasirinkta medžiaga ir požiūris į gamtą, kaip įkvėpimo šaltinį“. Oda, medis, kriauklės kūrybingo žmogaus rankose virsta meno kūriniu ir primena, kad mes – gamtos dalis arba kaip byloja Gražinos Kuprevičienės darbai: visi esame vieno kraujo. Todėl turėtume branginti bei saugoti vieni kitus.
Kaip ir dera geroje svetainėje – čia netrūksta įdomių žmonių, gražių, netikėtų susitikimų. Kas galėjo pagalvoti, jog parodą Birštone jos atidarymo dieną aplankys ir maestro Giedrių pakalbins savo krašto praeitimi besidomintys svečiai iš Žagarės – šio miestelio istorijoje ryškų pėdsaką yra palikęs ten gyvenęs ir dirbęs kompozitoriaus senelis, gydytojas Mykalojus Kuprevičius.
Paroda „Žmogus gamtoje / Palikti ženklai“, jaukiose Kurhauzo parodų salėse žiūrovų lauks iki lapkričio 9-osios. Tokiu metu, kai aplinkui viskas rimsta, o širdis, rodos, aiškiau skiria tikrus dalykus nuo netikrų, verta į dailininkų kūrinius atidžiau įsižiūrėti. Ir odoje, ir medžio rievėse – iškalbingi mūsų būties ir laiko ženklai. Skaitykime juos.
Genovaitė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *