Apie Baltijos keliu einantį…

Tu jau nebesi toks, koks Baltijos kelyje buvai. Ne tik dėl to, kad per tuos tris dešimtmečius užaugo tavo vaikai, o pats gerokai pasenai. Džiaugiesi, jog Lietuva neatpažįstamai pasikeitė, pagražėjo, bet kodėl neapleidžia jausmas, kad ji – tarsi ne tavo. Gal valdžios? Net tada, kai sakai, jog tavo – jauti, kad ne. O ir ta valdžia kažkokia keista – su savo žmonėmis dažnai kaip su priešais arba kaip su užkariaujamų žemių gyventojais elgiasi. Nesi burbeklis, kuriam viskas blogai, o ir amžius tavo jau toks, kad nebe taip svarbu, kaip tu pats gyveni, viską, ko tau reikia, jau turi, ko siekei, pasiekei, labiau rūpi, ką paliksi, kaip bus po tavęs. Nepatinka, kad Lietuvos vardą minėti ne visada korektiška, nebent televizijos ar scenos žvaigždė į kokią akciją pakviečia. Tada jau galima, tada neatrodo per daug nacionalistiška, homofobiška. Be to, per tą laiką atsirado kažkoks keistas, tau visiškai nesuprantamas darinys „Globali Lietuva“. Ar girdėjo kas apie, pavyzdžiui, globalią Prancūziją arba globalią Daniją? Globalų Paryžių arba globalią Kopenhagą? Tu negirdėjai, nors esi šviesus, išsilavinęs žmogus, o naujųjų technologijų išmanymu ir su jaunais drąsiai galėtum pasivaržyti.
Neseniai prisiminei ir pasakojai apie savo draugą, pilotą Vytautą Tamošiūną – jauni būdami kartu skraidėte, iš dangaus aukštybių Nemuno vingiais grožėjotės ir Lietuva, drąsių žmonių šalimi, didžiavotės. Tai jis, rizikuodamas netekti lakūno licencijos, Baltijos kelyje skrido neleistinai žemai ir barstė gėles. Vėliau, jau Lietuvos valdžia, tą jo žygį jam priminė ir užuot pagerbusi ar už nuopelnus apdovanojusi baudė, žlugdydama verslą. Aišku, ne dėl medalių su tonomis gėlių Vytautas kilo į dangų, bet iš to nepamirštamo laiko – bėgant metams atmintyje neblėsta ta rankomis susikibusių žmonių jūra, drąsus ir ryžtingas pilotas prisimena ne vien gražias akimirkas. Nepaisant nuoskaudų, jis ir šiandieną pakartotų rizikingą, pasišventimo ir aukšto profesionalumo reikalaujantį skrydį – dėl savo Lietuvos.
Kai kelias baigiasi, jis tampa aklakeliu. Kelias dėl to ir kelias, kad neturi pabaigos, kad išveda vis į naują ir naują taką. 1989 metų rugpjūčio 23 dieną nesibaigė Baltijos kelias. Ir dabar juo eini, tiesa, ne visada džiaugdamasis, būna dienų, kai nusivili ir savimi, ir greta esančiais. Kartais gal net pasiklysti, bet vis tiek eini. Tai – tavo Tėvynės kelias, kitas tau neskirtas. Kaip ir Lietuva tik viena, ir tik čia, kur Nemunas su Nerimi susitinka, kur protėvių sodinti miškai ošia – visa savo galybe prieš juos užsimoję Baltijos kelyje turbūt nestovėjo. Jie nežino, kaip gera savo rankomis savo žemę apkabinti ir jos gyvastį saugoti – kad ir vaikų kelias niekada nesibaigtų, kad jų į aklakelį neišvestumėm.
Genovaitė