Žmogus puošia vietą

„Jei būčiau kilęs šiame krašte, turėčiau dzūkiškai skambančią Gustaičio pavardę, – sako Geruliuose gyvenantis Balbieriškio bendruomenės „Abipus Peršėkės“ pirmininkas zanavykas Algis Gustainis, – tačiau aš čia sukūriau šeimą, pasistačiau namą, užauginau vaikus, todėl laikau save vietiniu“.

Bendruomenės „Abipus Peršėkės“ pirmininkas A. Gustainis prie savo rankomis statyto namo.

Pasak A. Gustainio, žmogui labai svarbu turėti aiškų gyvenimo modelį, tačiau planinės ekonomikos sąlygomis jis buvo tempiamas ant standartinio kurpalio. Jeigu baigei kaimo aštuonmetę – tau lemta įsigyti darbininkišką profesiją, gavai brandos atestatą ir dar su gerais įvertinimais – keliausi į universitetą. Pasirinkimų ar parinkimų disbalansas negalėjo baigtis sėkmingai: kvalifikuotos darbo jėgos trūko, diplomuoti specialistai miesto įstaigose nešiojo popierėlius. Kai laiko ratas pasisuko ties 1990 m. kovo 11-ąja, kai atsivėrė pasaulio šalių horizontai, „šiltnamį“, kuriame „apie kiekvieną pagalvota“, teko palikti. Šiandien apmaudu dėl milijoninių investicijų į viduriniosios grandies žemės ūkio specialistų rengimo ir ugdymo kompleksą, Balbieriškyje veikusį nuo 1958 m. Apie 1980-uosius tuometėje profesinėje technikos mokykloje mokėsi 800 būsimųjų mechanizatorių, melžėjų, daržininkų, dirbo šimtas dėstytojų ir gamybinio mokymo meistrų. Mokykla veikė kaip modernus ūkis – turėjo žemės, traktorių, kombainų, kitos tuomet pažangios žemės ūkio technikos. Ypač sunkiems darbams buvo naudojami keturi iš karinio dalinio gauti vilkikai ATS-59 su tanko 12 cilindrų varikliais.
Politinei sistemai keičiantis, naujus prioritetus atrado ir turintieji darbininkiškas profesijas, ir „ginkluotieji“ universitetų diplomais. Pirmieji pabiro, pasklido kuris kur, o antrieji ėmė brautis į žemės ūkio mokyklą tęstinių studijų, ieškodami gyvenime duonos teikiančiam užsiėmimui – susigrąžinta žemės nuosavybė reikalavo išmanaus darbo. Tuomet daugeliui rytojaus diena dar buvo ant lūkuriavimo svarstyklių.
„Gyvenimas dažniau paklausia, ne ką turi, o ką tu moki, – kalba A. Gustainis, – po 1990-ųjų nedvejodamas ėmiausi nuosavo verslo ir šiandien galiu pasakyti, jog man pavyko“.
Studijos Lietuvos žemės ūkio akademijoje, darbas su moksleiviais prie sudėtingos žemės ūkio technikos padiktavo verslo kryptį. Iš Vakarų į Lietuvą pradėjo plūsti nenauji ar avarijas patyrę automobiliai, juos reikėjo remontuoti, prižiūrėti, parengti techninėms apžiūroms. Nuslūgus automobilizmo bangai, lietuviams pajutus geresnio gyvenimo skonį, pasipylė statybų bumas. Naujas sodybas ėmė ręsti ūkininkai, miesto verslininkai taip pat kūrėsi kaime, kur daug laisvės ir erdvės. Antai alytiškių sodybos, viena už kitą

Balbieriškio parke ruošiamasi vasaros šventei. Iš dešinės: bendruomenės „Abipus Peršėkės“ pirmininkas A. Gustainis ir seniūnė S. Ražanskienė.

įmantresnės, jau „pralenkė“ Miklusėnus, Rutką, Raudonikius, Genius, baigia priartėti prie Kelmanonių, Mardosų, Kižių ir Balbieriškio. Akademijoje gavęs ne tik žemės ūkio technikos, bet ir statybų inžinerijos pagrindus, A. Gustainis operatyviai ėmėsi paklausios veiklos. Rentė namus Prienų, Alytaus, Lazdijų, Kauno rajonuose, kol galiausiai suprojektavo ir nuosavą. Visas per statybų dešimtmetį svetur pastebėtas naujoves stengėsi pritaikyti lipdydamas nuosavą būstą. Iš visų namo erdvių bei kerčių kalba rytojaus diena, vos spėji klausinėti. Nūnai sodyboje meistras įsirengė saulės kolektorių, kuris įvairiu metų laiku šildo vandenį, o žiemą – ir patalpas.
„Šiandienė statybų darbo kultūra iš esmės keičiasi, – pastebi A. Gustainis, – senieji staliai, mūrininkai, tinkuotojai prisipažįsta dabar viską dirbantys kaip sau, o anksčiau – kaip įprasta, „valdiškai“. Be to, vos pavejama technologijų sparta. Pasikeitusi žmogaus motyvacija, ir tai iš esmės yra pastarųjų Nepriklausomybės dešimtmečių nuopelnas“.
Geru žodžiu neminima emigracija, pasak A. Gustainio, šiandien sugrįžta į statybas, žemės ūkį, netgi darbininkų pamainos ugdymą naujausiomis technologijomis, tarptautine patirtimi bei investicijomis. Tik apie pastarąsias dažnai nutylime, kadangi bijome paskatinti sugrįžusio jaunimo judėjimą nepageidaujama kryptimi, t. y. atgal į Vakarus.
Kairėje Nemuno pusėje gyvenanti Lietuva, pasak A. Gustainio, nuo Napoleono laikų priklausė kitai jurisdikcijai, jautė Vakarų vėjus. Į tuos kraštus lietuviai važiavo mokytis, sėmėsi pažangos, pasaulio suvokimo kultūros. Antai prancūzai, vokiečiai, austrai, olandai šimtmečius puoselėjo savo kaimų, miestelių bendruomeniškumą. Senosiose lietuvių liaudies dainose minimas Dunojėlis, žalias vynelis, kiti panašūs mums tolimi žodžiai liudija apie kažkada turėtas istorines sąsajas.
Mūsų bendruomeniškumo sampratai tikras slenkstis yra nacionalinis charakteris. Bent taip vertinama viešojoje erdvėje. Jeigu kaimynas ką nors naujo sumanė, galimai jis klysta. Keliolika metų vakariečių pavyzdžiu Lietuvoje skatinamos miestelių ir kaimų gyventojų iniciatyvos, pradedant pačiais paprasčiausiais darbais: įrengti suolelį, pastatyti stoginę nuo lietaus ar pavėsinę nuo saulės, viešose vietose pasodinti gėlių ir pan.
„Šiandien bendruomenės randa bendrą veikimo vektorių su kaimo savivalda, – kalba A. Gustainis. – Ir ten, ir ten – tie patys žmonės, vienijami tų pačių interesų, tų pačių ketinimų ir tikslų“.
Sostinėje dažnai girdisi kalbos, jog kaimas – gera vieta gyventi, turint galvoje – nakvoti. Ar tokia pačia kryptimi planuojamos ir valstybės investicijos – čia kiekvieno pasvarstymų klausimas. Tačiau niekas nedraudžia žmonėms burtis, siūlyti valdžiai sprendimų projektus, patiems imtis veiklos. Tikra tiesa, jog dažniausiai žmones suvienija nelaimės, tuomet bendrystė pasireiškia apeidama kiekvieno nacionalinį charakterį.
Balbieriškio seniūnės Sigitos Ražanskienės duomenimis, seniūnijoje (miestelyje ir 36 kaimuose) 2019 m. sausio 1 d. buvo 2 582 gyventojai, veikė keturios bendruomenės: „Dūmės“, „Vidupio“, „Balbieriškio“ ir „Abipus Peršėkės“. Kiekvienos jų veikla – skatinti seniūnijos vietovių gyvybingumą, organizuoti viešųjų erdvių projektus, atsiliepti į laikmečio siūlymus. Šiemet A. Gustainio vadovaujama bendruomenė „Abipus Peršėkės“ sutvarkė senojo Balbieriškio parko estradą, parengė seniūnijos vasaros šventės projektą, taip pat paruošė dovanų – leidinį „Abipus Peršėkės“. Liaudies išmintis tokiai veiklai apibūdinti turi kelis pasirinkimo variantus: lašas po lašo, jeigu reikėjo kažką sunkaus įveikti, arba akmuo prie akmens, šapelis prie šapelio, jeigu teko veikti drauge ir sutartinai.
Justinas Adomaitis