Konkursas „Mano kaimo, miestelio, miesto vardas“

Degučiai – kaimas, ežeras ir kalnas

Anksčiau retai kada pagalvodavau, kodėl vienas ar kitas kaimas, miestelis ar ežeras „nešioja“ vienokį ar kitokį vardą. Tiesiog taip įprasta ir viskas. Bet šiemet pasidomėti vietų vardais paskatino „Versmenės“ klubo renginys „Gimtosios kalbos dienai – apie vietovardžius, ir ne tik“. Buvo užduotas namų darbas – paruošti trumpą pasakojimą apie savo gimtąją vietą ir tos vietos vardo kilmę.
Mano gimtasis kaimas yra Aukštaitijoje, Aleksandravėlės parapijoje. Tad šiek tiek apie šį ilgą, mažybinį miestelio vardą. Apie tų vietų istoriją daug yra pasakojęs mano senelis Ipolitas Vaičiulis. Tiesa, ne man, buvau dar nedidelė, kai jis mirė, bet jo ir kitų žmonių pasakojimus užrašė vietos kraštotyrininkai.
Miestelį, XVII amžiuje vadintą Pilene, įkūrė kunigaikščiai Radvilos. Visaip aiškinama to vietovardžio kilmė: gal nuo latviško pile (antis), lietuviško pyla (smarkus lietus), o gal nuo pilies. XVIII amžiaus pradžioje Pilenę nupirko iš Italijos kilęs grafas Benediktas Marikonis ir pervadino Pilienava. Gal ir šiandien taip vadintųsi, bet atsitiko tokia istorija. Apie 1705 metus Marikonis statė koplyčią (maždaug toje vietoje vėliau trobelę buvo pasistatęs mano senelis Ipolitas). Statybos darbus prižiūrėjo grafo mylimas ūkvedys Aleksandras. Vieną nelaimingą dieną jis nukrito nuo pastolių ir užsimušė. Grafas jo labai gailėjo ir po kurio laiko dvarą pervadino Aleksandrava. Senelis pasakojęs, kad Lietuvoje buvusi dar viena vietovė tokiu pat vardu, tad šitą pavadino Aleksandravėle. Ištarti nėra patogu, tad kartais vietiniai vadina Aleksandrava.
Mano gimtasis kaimas yra netoli Aleksandravėlės, jo vardas – Degučiai. Lietuvoje tokių vietovardžių yra keletas, matyt, kiekvienas turi savo istoriją. O šitie, Rokiškio rajono Degučiai, yra prie gražaus ežero tokiu pat pavadinimu. Pasakojama, kad kadaise ant kalno gyveno neturtingas žmogelis, kuris mokėjo gaminti ratus. Kas jam užėjo, kad kartą jis uždegė tuos ratus ir paleido nuo kalno. Žmonės išsigando, ėmė rėkti – degam, degam! Nuo to laiko Degučiais ėmė vadinti ne tik kalną, bet ir ežerą bei kaimą. Yra dar ir toks pasakojimas: kažkada šventoji ugnis aukuruose turėjo degti neužgesdama. Tam tiko smalingos, gerai degančios malkos. Ta vietovė, kur augo aukštos, smalingos pušys ir eglės buvo pavadinta Degučiais.
Prisiminus gimtąjį kaimą būtina paminėti, kuo dar jis garsus. Degučių kaime poeto Pauliaus Širvio tėvų sodybos vietoje 1986 m. pastatytas paminklinis akmuo. Kaimo kapinaitėse palaidoti poeto tėvai. Tos kapinaitės tikrai yra ypatingos. Iš šių vietų kilę garsūs skulptoriai Žukliai sukūrė jose akmeninį paminklą, ant kurio surašyti aplinkinių kaimų pavadinimai. Jis tarsi kompasas rodo kryptį į tuos kaimus. O kur dar rasi tokius užrašus ant antkapių: „Daug padėjo talkose, mėgo naminį alų“, „Talentingas stalius, kryžių meistras“, „Neišvydusi pasaulio iš jo išėjo“ ir t.t. Tai irgi Žuklių sumanyta, prisimenant ir įamžinant kaimynų atminimą.
Senokai palikau gimtąsias apylinkes. Nebėra nei senelių, nei jų namelių, bet giminės šaknys liko ten, Degučiuose prie Aleksandravėlės. Tad ir ieškoti žinių apie to krašto vietovardžius man padėjo Aleksandravėlės bibliotekininkė giminaitė Alma.
Birutė Trainavičienė „Versmenės“ klubo narė

Šilavotas
Kaimas Prienų rajone, Jiesios dešiniajame krante, Šilavoto kalvagūbryje. Kaimas minimas nuo 1782 m. 1806 m. Šilavote pastatyta medinė koplyčia, 1902 m. – Šilavoto bažnyčia. 2005 m. patvirtintas Šilavoto herbas. Kaimas yra seniūnijos ir seniūnaitijos centras, Šv. Jėzaus Širdies bažnyčia, biblioteka, paštas, paminklinis akmuo Šilavoto apylinkėse žuvusių Tauro apygardos partizanų atminimui. Piečiau Šilavoto esančiame Naujasodyje yra Davatkyno muziejus bei Šilavoto pagrindinė mokykla.
Šilavoto vardas kilęs nuo tarmybės šilavotas, reiškiančios „spygliuočių miškas“. Kaimas kūrėsi prie šilo ar pušų miško, nuo kurio ir gavo vardą. Šilavotas – pirmosios kirčiuotės žodis, kirčiuojamas tas pats skiemuo visuose linksniuose.

Klebiškis
Kaimas Prienų rajone, prie kelio Prienai–Skriaudžiai, 5 km į rytus nuo Šilavoto ir 8 km į šiaurės vakarus nuo Prienų. Iš rytų prieina Prienlaukio ežeras, šiaurės rytiniu pakraščiu teka Kiauliškė (Jiesios intakas).  Gyvenvietėje stūkso garsus ir labai senas (datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradž.) Klebiškio piliakalnis, žinomas ir Pakiauliškio vardu, papėdėje, 3,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos, lygios, grublėtos ir žiestos keramikos, šlako. Į pietryčius nuo kaimo glaudžiasi Prienlaukio piliakalnis. Dabar kaimas yra seniūnaitijos centras.
Klebiškio pavadinimas kilęs nuo veiksmažodžio klibėti, kliba tai, kas silpnai įtvirtinta. Tai antrosios kirčiuotės žodis, todėl kirtis, linksniuojant žodį, šokinėja: Klebiškis, Klebiškio, Klebiškiui, Klebiškį, Klebiškiu, Klebiškyje.

Ingavangis
Kaimas Prienų rajone, 3 km į pietryčius nuo Šilavoto, prie Jiesios intako Lašašos. Stūkso Ingavangio akmuo (gamtos paminklas). Praeina kelias Išlaužas–Klebiškis–Igliauka, taip pat keliai į Šilavotą, Jiestrakį. Pietuose dunkso Prienų miškai. Kaime rasta akmeninio kirvio nuolauža (saugoma Kauno istorijos muziejuje).
Kaimo pavadinimas reiškia ugnį, stovinčią vingyje. Ingavangis pirmosios kirčiuotės žodis, kirčiuojamas pastoviai.

Prienų „Žiburio“ gimnazijos III kl. mokiniai
Akvilė Iškauskaitė, Gileta Galinytė, Karolis Slauta