Šienapjūtė labai svarbu laiku ir kokybiškai

Birželio pirmą dešimtadienį prasidėjo atsakingiausio darbo pienininkystės ūkyje etapas – ateinančio tvartinio laikotarpio žolinių pašarų gamyba.
Pavasarį daugelį svarbiausių darbų ūkyje tenka atlikti vienu metu – tai ir pasėlių priežiūra (purškimas, tręšimas), ir kaip ant mielių kylančių žolynų derliaus dorojimas. Pieno ūkyje minimu laikotarpiu teisingiausias sprendimas būtų sutelkti visą dėmesį į žolinių pašarų gamybą.
Kokybiškų pašarų gaminimas, vėliau – subalansuotas karvių šėrimas, turintis daugiausia įtakos karvių pieningumui ir sveikatai, yra būtina sąlyga sėkmingam pienininkystės verslui. Kokia žole: išdžiovinta ar rauginta, tvartiniu laikotarpiu šersime ūkio galvijus? Tai labai svarbu žinoti, kad žolės konservavimo darbus atliktume laiku ir laikydamiesi pasirinktos technologijos reikalavimų. Kaip pagaminti geros kokybės šieną ar vytintos žolės silosą, teoriškai žino kiekvienas pieno ūkio savininkas – daug teorijos išklausyta seminaruose, kasmet vyksta mokslo įstaigų ir žemės ūkio technika prekiaujančių bendrovių organizuojamos lauko dienos, kuriose supažindinama su siloso, šieno gamybos technologijomis. Tačiau teorines žinias ne visada įgyvendiname praktikoje – tai rodo ūkiuose rudenį atliekami pašarų pašarinės vertės ir kokybės tyrimų rezultatai. Tiesa, iš blogos žaliavos gero pašaro tikėtis neverta.
Žolinių pašarų gamybos sėkmė labai priklauso nuo žolynų pjūties meteorologinių sąlygų. Prieš pradedant pašarų (šieno, vytintos žolės siloso) ruošimo darbus, visada pravartu pasidomėti ilgalaike orų prognoze. Žoliapjūtės darbai (net ir tinkamai juos organizavus), priklausomai nuo šienaujamų plotų, pradedant žolės pjovimu ir baigiant šieno suvežimu į saugyklas ar tranšėjos uždengimu, užtrunka nuo kelių dienų iki savaitės ir ilgiau. Net ir šienaujant geru oru daugiausia maisto medžiagų netenkama, kai iš žolės gaminamas šienas, o mažiausiai jų prarandama žolę silosuojant. Šienas labiausiai atitinka galvijų fiziologines funkcijas, skatina prieskrandžio veiklą. Geros kokybės šienas reikalingas galvijams ir kaip dietinis pašaras tais atvejais, kai gyvuliams dėl įvairių susirgimų sutrinka virškinimas. Šienui gaminti skirtą žolę reikėtų stengtis nupjauti tokioje vegetacijos fazėje, kai joje būna daugiausia baltymų ir karotino, ir kai ją noriai ėda bei geriausiai virškina galvijai. Varpiniai augalai pjaunami plaukėjimo, o ankštiniai – ankstyvos butonizacijos fazės. Iš tokios žolės pagaminto šieno sausojoje medžiagoje būna net 20-22 proc. žalių baltymų, todėl smulkiuose ūkiuose, kur šeriama vien tik šienu, reikia daug mažiau koncentruotųjų pašarų ir galvijų šėrimas kainuoja pigiau.
Geros kokybės šienas reikalingas ir didesniuose ūkiuose, jis labai svarbus mažiems veršeliams, užtrūkusioms karvėms ir telyčioms. Pavėluotai nupjovus žolę ne tik prarandama didžioji dalis virškinamųjų maisto medžiagų, bet ir pavėlinamas atolo atžėlimas. Todėl vėlyvo žolių pjovimo suminiai nuostoliai didesni, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ūkininkai neturėtų galvoti, kad, paauginus žolę, iš to paties ploto galima gauti daugiau pašaro – peraugusios žolės šienas būna prastas. Šieno ruošimo būdai gali būti įvairūs, priklausomai nuo ūkyje turimos technikos ir pašaro saugyklų – ruošiamas palaidas, nesmulkintas, smulkintas ir presuotas šienas. Svarbu, kad į saugyklas jis patektų visiškai išdžiovintas (turi būti laikomas ne didesnio kaip 17 proc. drėgnumo). Priešingu atveju atsiras pašarinės vertės nuostolių – šienas kais, pelys. Kvėpuodami pelėsiai išskiria daug šilumos, todėl kaitimas gali tapti savaiminio šieno užsidegimo priežastimi. Be to, pelėsių toksinai gali patekti į gyvulio organizmą ir jį apnuodyti.
Parengta pagal VMVT informaciją