Vietovių hieraldikoje – Birštono kurorto herbas

Ne tik atvykusieji poilsiauti, atsikėlusieji gyventi į vis gražėjantį Birštono kurortą, bet ir mes, nuolatiniai jo gyventojai, džiaugiamės miesto jaukumu, saugumu ir ramybe. Vakarais be jokios baimės galima pasivaikščioti pylimu, saugančiu Birštoną nuo pavasarinių potvynių, po apšviestą parką. Susidaro savotiška iliuzija, kad toks Birštonas – su modernia ir besiplečiančia infrastruktūra – gyvavo visuomet…
Tačiau, kol Birštono kurortas įgijo dabartinį statusą, birštoniečiams dešimtmečius teko siekti savarankiškumo. Todėl, kalbant apie Birštoną, kaip apie atskirą vienetą, būtina prisiminti pirmuosius mūsų miestelio vadovus, kurie savo darbais tam klojo kelią, stengdamiesi ištrūkti iš Prienų „partkomo“ globos.

Pirmieji Birštono vadovai pokariu
Pirmasis Birštono apylinkės pirmininkas buvo a.a. Juozas Buzas, dirbęs sudėtingiausiu laikotarpiu. Jis daugelį žmonių išgelbėjo nuo Sibiro tremties. Senolis išgyveno per 100 metų ir labai mylėjo bites.
1946 m. rugpjūčio 3 d. Birštonas tapo miesto tipo kurortine gyvenviete. Birštono valsčiaus (Prienų apskritis, vėliau rajonas) vykdomojo komiteto sekretorės pareigos buvo patikėtos birštonietei, šviesios atminties Anelei Majauskaitei – Kazlauskienei.
Padidėjus poilsiautojų srautui iš visos buvusios TSRS, padaugėjo darbo, išaugo reikalavimai, todėl buvo sukurta naujų etatų. Vykdomojo komiteto pirmininko pareigas ėjęs Čijunskas savo noru išsikėlė į Druskininkus ir į jo vietą buvo paskirta Anelė Kazlauskienė, vadovavusi kurortui iki 1957 metų liepos 1 d. Vadovė daug padėjo birštoniečiams, ištremtiems į Sibirą. Apie tai byloja išlikę unikalūs laiškai – trikampiukai, surašyti ant vyniojamojo maistinio popieriaus.
Už gerus organizacinius sugebėjimus bei socialistinio lenktyniavimo tarp gyvenviečių rezultatus Prienų valdžia Birštono VK vadovę 1953 m. vasario 22 d. išrinko į Prienų rajono tarybą deputate. Pažymėjime nurodoma, kad A.Kazlauskienė išrinkta Birštono gyvenvietės rinkiminėje apygardoje nr. 4. Manau, kad tai buvo pirmas žingsnis savarankiškumo link ir tam tikras Birštono, kaip atskiro juridinio vieneto, pripažinimas.
Tuo metu jau buvo pradėta kalbėti apie apsauginio pylimo nuo pavasarinių potvynių statybą ir nuspręsta uždaryti Birštono kapines. Planuota, kad perspektyvoje Birštonas vystysis Prienų link. A.Kazlauskienės vadovavimo laikotarpiu gimė ir Turistinės bazės statybos idėja, kuria vadovavosi šviesios atminties kompetentingas direktorius Vladas Jasiūnas.
Siekiant įgyvendinti perspektyvinius planus, kuriant būsimą kurorto infrastruktūrą, birštoniečiams nemažai pagelbėjo Prienų rajono vykdomasis komitetas, vadovaujamas pirmininko Šiugždinio.
A.Kazlauskienė po karo organizavo pirmąją sporto šventę, į ją svečių teisėmis pakvietė sportininkus iš Alytaus ir Prienų. VK pirmininkės paraginti birštoniečiai 1956 m. lapkričio 17 d. dalyvavo Prienų dainų šventėje. 1957 m. jos iniciatyva netoli dabartinės „Seklytėlės“ organizuota antroji Dainų šventė.
Po gimdymo ir pablogėjus sveikatai (atsiliepė vaikystėje diagnozuotas reumatas) A.Kazlauskienė nebegrįžo į vadovaujamą postą, bet jos nuveikti darbai birštoniečiams aktualūs iki šiol.
Nuo 1958 m. Birštonui pradėjo vadovauti Adelė Mikalauskaitė – Korsakienė. Ši neeilinė moteris, buvusi LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatė, į Birštoną atvyko gydytis po patirtos avarijos ir liko jame visam gyvenimui. Vadybiniai įgūdžiai ir darbo patirtis kolektyvuose jai leido greitai persiorientuoti ir tęsti pradėtus pirmtakų darbus. Tuo metu baigti kurorto apsauginio pylimo darbai.
Nuo 1958 iki 1962 m. Prienų rajono rajkoopsąjungai vadovavo jauniausia Lietuvoje vadovė Sofija Teresė Junkienė. Ji su A.Korsakiene rado bendrą kalbą ir, mano manymu, išsprendė įvaizdžio klausimą, kaip Birštono kurortą pristatyti visos Sąjungos mastu. Neeilinių gabumų S.Junkienė ne tik atgaivino senąjį Birštono restoraną, jame įrengė banketinę salę, bet ir užsakė padirbdinti barą su Birštono „banginio“ imitacija (1959 m. pastačius Kauno hidroelektrinę, populiarus kurorto simbolis – betoninis ledlaužis „banginukas“ – atsidūrė po vandeniu, – red.pastaba). Taip pat buvo pastatyta ir paleista į apyvartą limonado gamybos linija.
Vienas iš didžiausių A.Korsakienės ir S.Junkienės pasiekimų, kad joms vadovaujant pagyvėjo Birštono prekyba, ir po kaimus pradėjo važinėti parduotuvės ant ratų („avtolavkės“) su maisto produktais, drabužiais ir avalyne. S.Junkienės tvirtinimu, Birštonas gaudavo prekių net 50 proc. daugiau nei Prienai. Todėl poilsiautojų siuntiniai iš Birštono gausiai pasklido po visą Sovietų Sąjungą, taip išreklamuodami ir patį kurortą.
Buvusiai Birštono vykdomojo komiteto pirmininkei kilo mintis suburti darnų aktyvą ir išrinktiems deputatams „paskirstyti“ gatves, kad šie geriau orientuotųsi situacijoje ir turėtų glaudesnį ryšį su rinkėjais, didelis dėmesys buvo skiriamas viešumui. Kandidatais į deputatus buvo siūlomi Birštone veikusių įmonių ir įstaigų atstovai, kurie galėjo padėti spręsti aktualias problemas.
Prieš 55 -erius metus, 1963 – iaisiais, įvyko miestui ir birštoniečiams išskirtinis neeilinis Birštono deputatų posėdis, kuriame buvo sprendžiama, ar tvirtai laikytis nuostatos ir tapti nepriklausomu bei savarankišku miestu, ar ir toliau priklausyti nuo Prienų „partkomo“ ponų malonės.
Šiam Birštono deputatų apsisprendimui įtakos turėjo ir pačių Prienų rajono vadovų primestas netoleruotinas vadovavimo stilius.
Pasakojama, kad A.Korsakienės dėka Birštonui buvo paskirta speciali nauja mašina gėlynams laistyti. Tačiau ji atsidūrė Prienuose. Pasak Birštono savanorių ugniagesių komandos viršininko V.Laurinavičiaus, jis per savo buvusį draugą ruselį, su kuriuo tarnavo sovietinėje kariuomenėje, Birštonui „pramušė“ du naujus „gaisrinės“ automobilius su įranga. O vieną iš jų paėmė Prienai, kitą – Kaunas. Birštoniečiams atidavė senas „taradaikas“…
Šie ir kiti neigiami faktai, nepakankamas lėšų skyrimas Birštono plėtrai ir gyventojų gerovei, Birštono deputatus ir pastūmėjo atsiskirti nuo Prienų.
Iš 1963 metais nuotraukoje įsiamžinusių Birštono vykdomojo komiteto deputatų šiuo metu kurorte gyvena tik Natalija Černevičienė. Šią nuotrauką man 2002 m. vasario 6 d. perdavė pati buvusi Birštono vadovė A.Korsakienė. Gerb. N.Černevičienės ir jos kolegų nuopelnas tas, kad jie neleido Birštono prijungti prie Jiezno – buvusio rajoninio centro, kuris garsėjo išskirtiniu sovietiniu reliktu – centrine gatve ir paminklu Marytei Melnikaitei.
Respublikinio pavaldumo miestu Birštonas paskelbtas 1966 metais.
Pablogėjus Adelės Korsakienės sveikatai, nuo 1966 metų Birštonui pradėjo vadovauti šviesios atminties neeilinių gabumų vadovas Antanas Serafinas Zenkevičius. Protingas, atsargus ir atsakingai mąstantis vadovas nedarydavo neapgalvotų išvadų – viską apmąstydavo, pasverdavo ir priimdavo reikiamą sprendimą. Jis tęsė ir A. Korsakienės pradėtą praktiką – deputatai iki pat Nepriklausomybės atkūrimo kuravo priskirtas gatves, bendravo su rinkėjais ir atstovavo žmonių interesams. Tokiu būdu man, sanatorijos „Versmė“ kolektyvo išrinktam į miesto liaudies deputatų tarybą (pažymėjimo nr. 34), buvo priskirta Nemuno gatvė, kurios rinkėjais rūpinausi iki 1987 m. rugpjūčio 31 d.
Tuo metu buvo išleistas ir pirmasis kurorto laikraščio „Birštono versmės“ numeris. Jį redagavo Julius Pastarnokas.
Beje, nedaug trūko, kad Birštone būtų pastatytas paminklas Leninui. 1987 m. per deputatų posėdžius vyko diskusijos dėl šio paminklo statybos Birštone, prie Vykdomojo Komiteto pastato. Tai buvo laikmetis, kuomet Prienų „partkomas“ Birštoną dar laikė savo globoje, per gegužės paradus žygiuojant tekdavo atiduoti pagarbą tribūnose stovintiems vadukams… O Lenino paminklas birštoniečiams būtų žymėjęs savotišką takoskyrą nuo Prienų valdžios…
Prisimenu 1996 m., kai prie Lietuvos Seimo bendravau su buvusiu ambasadoriumi, o vėliau Seimo nariu šviesios atminties Raimundu Leonu Rajecku. Pašnekovas prisiminė A.S.Zenkevičių ir tą faktą, kad, atvažiavęs į Vilnių pinigų, jis tol nesitraukdavo nuo ministerijos kabineto durų, kol negaudavo teigiamo atsakymo. A.Zenkevičius vienas arba su šviesios atminties gydytoju Vytautu Meška sukdavo ratus po Birštoną, skvarbiu žvilgsniu ieškodami, ką būtų galima nuveikti gražinant kurortą…
Atgimimo pradžioje Birštono miestui trumpai vadovavo Jonas Aleknavičius ir Algis Radauskas. Pastarieji Birštono savivaldybės spartaus vystymosi dešimtmečiai siejami su mere Nijole Dirginčiene.

Birštono „banginukas“ – hieraldikoje
Dar vadovaujant A.Korsakienei, Birštone buvo pasiūlyta, deja, nenustatyta, kieno iniciatyva, išleisti metalinį ženklelį su pavadinimu „Birštonas“. Buvo paruoštas gamybai ženkliukas su Birštono „banginuko“ atvaizdu ir metalinis ženklelis „Biuvetas“ su užrašu „120 metų Birštonui“. Įdomus faktas: šį ženklelį 1993 m. aptikau ir nusipirkau Sankt – Peterburge iš kolekcionierių (tikriausiai čia jis atkeliavo kartu su poilsiautojais).
Mano kolekcijoje esantys Birštono „banginuko“ ženkleliai – su skirtingų spalvų deriniais, todėl traktuojami kaip atskiri eksponatai.
Metalinių ženklelių su Birštono vardu ir jo simboliu „banginuku“, vėliau panaudotu miesto herbe, nuo 1966 metų pagaminta beveik trys dešimtys. Kiekvienas jų birštoniečiams yra brangus, nes jis žymi mūsų gyvenamąjį laikotarpį ir bendrystę su kitais žmonėmis.
Iki nepriklausomybės atkūrimo miestams turėti savo herbus nebuvo būtinybės, nes vyko centralizuotas valdymas iš buvusios TSRS, pakako tik miestų pavadinimų.
Buvo įteisinti metaliniai ženkleliai su sąjunginių respublikų pavadinimais bei jų herbais. Išskirtinumas Lietuvos herbe – be užrašo „LTSR“, buvo pavaizduotas ąžuolo lapų vainikas. Pereinamuoju laikotarpiu buvo spausdinami pašto ženklai su lietuviškais ir rusiškais užrašais.
Įteisinus Lietuvos miestų savivaldą ir savarankiškumą, pradėti kurti jų skiriamieji ir reprezentaciniai ženklai – herbai, atspindintys tos vietovės ypatumus, istorines ištakas. Birštono kurorto herbe atgimė legendinis „banginis“, kurio skulptūra Birštone žymėjo mineralinio vandens „Vytautas“ versmę prie Nemuno. Dailininko A. Každailio sumanymu, mėlyname fone „banginukas“ pavaizduotas kaip fantastinė auksinė su sidabriniais dantimis žuvis, kuriai iš nugaros trykšta mineralinio vandens čiurkšlė. Aiškinama, kad „banginis“ – tai pagrindas, ant kurio laikosi kurorto praeitis ir ateitis. Birštono herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1995 m. rugpjūčio 21 d.
Prisimenu, kaip į Birštono savivaldybės vadovo postą po trumpos pertraukos vėl sugrįžus A.Zenkevičiui, Birštono muziejuje vyko renginys istorine tematika. Istorikai išsakė mintį, kad dabartinis Birštono kurorto herbas su fantastine žuvimi visiškai neturi jokių sąsajų nei su miestu, nei su jo istorija. 1995 m., kai tvirtino miesto herbą, buvau savivaldybės Tarybos nariu, todėl kartu su muziejaus įkūrėju Petru Kazlausku įrodinėjome kitiems politikams, kad herbe turi likti senas Birštono simbolis – nuotraukose, bukletuose ir ženkleliuose užfiksuotas prieškarinis „banginukas“ (ledlaužis), bet mūsų idėjos Taryba nepalaikė.
Mano nuomone, žmonės, prieškariu pasiūlę tokią ledlaužio vizualizaciją, turėjo lakią fantaziją, ir jiems už tai reikėtų padėkoti. Jeigu ne Kauno HE statyba, stilizuotas „banginukas“ tebestovėtų ant Nemuno kranto prie Vytauto kalno ir pritrauktų turistus.
Bandymų iškelti iš Nemuno dugno „banginuką“ būta. Maždaug 1987 metais, būdamas deputatu, asmeniškai kalbėjausi su Birštono komunalinių įmonių kombinato direktoriumi Liudu Bazeliu, prašydamas surasti galimybę ir ištraukti iš vandens tarpukariu statyto „banginuko“ skulptūrą, daugelį metų reprezentavusią kurortą. L.Bazelis šį reikalą suderino su kariškiais. Nuo ledlaužio buvo nuvalytas dumblas, užkabinti trosai, tačiau jie nutrūko, nes tvirtai įcementuotas „banginukas“ nepasidavė technikai. Taip ir liko užlietas amžiams…
– – –
Prisimenu susitikimą su I. R. Kedžiu, diplomuotu ekonomistu iš Australijos. 1996 m. aš jį sutikau LR Seimo posėdžių salėje. Šis inteligentas buvo labai susirūpinęs ir prieš 22 metus ištarė pranašišką mintį, kad lietuviai – nykstanti tauta, ir ji reikalinga visuotinės reformos.
Šie žodžiai kaip niekad aktualūs ir šiandien. Grįžtant prie miestų herbų tematikos, vertėtų juos pateikti ne vien reklaminėj plotmėj, bet ir kaip nostalgiją bei pasididžiavimą savo kraštu skatinančius brangius simbolius, kurių tikslas – padėti susigrąžinti į namus svetur išsibarsčiusius vaikus. Norėtųsi palinkėti, kad ir birštoniečiai didžiuotųsi savo miestu, jo herbu, būtų savo krašto patriotai ir garbingai tęstų savo pirmtakų pradėtus darbus.
Jonas Raiskas