Kodėl ministerija nepasirinko Balbieriškio?

Kaunas dar niekuomet nebuvo taip pažemintas: paskelbus jį regionine, parapijine gyvenviete, čion atkeliama Žemės ūkio ministerija. Tiesa, įkurdinta ji carinę imperiją menančiame apleistame pastate, keliose vidaus patalpose nugraibius voratinklius ir išvėdinus pelėsį. Pusiau viešai kalbama, jog naujakurystė laikina, kol gegužę bus išrinktas numatytasis prezidentas. Pati ministerija dar kvalifikuojama kaip veidrodinė, darbuotojai iš namų pėsti vaikščios į tarnybą, nes siauroje senamiesčio gatvelėje automobiliams vietos nenumatyta, o ir šaligatvis vos dviejų žingsnių pločio. Bet ko nepadarysi deklaruojamos mistinės politinės valios vardan.
Prieš porą metų paskelbta žinia apie Žemės ūkio ministerijos iškraustymą iš Vilniaus nebuvo nauja – apie tokį projektą prieš dešimtmetį buvo prakalbęs Kazys Starkevičius, bet tada užgriuvo krizė. Kaip ne kaip – Kauno regionas garsėja šalyje ne tik stipriu žemės ūkiu, bet ir užsienio investicijomis Laisvojoje ekonominėje zonoje, puoselėjamomis tautinės kultūros tradicijomis. Sostinės apylinkės jam ne konkurentės.
Tarpukariu Lietuva Europoje garsėjo kaip turtingas žemės ūkio kraštas, iš prelato ir ministro Mykolo Krupavičiaus sukurtos žemės reformos pavyzdžio mokėsi Vakarų Europos ir Pietų Amerikos šalys. Prelato sukurtos agrarinės strategijos vizija – matyti Lietuvą raudoną, panašią kaip Bavarijoje: degto molio plytų namai su tokios pat spalvos čerpių stogais. Kada apie 1930 m. Europą užklupo ekonominė krizė, mūsų šalies ūkininkus gelbėjo gerus atlyginimus gaunantieji laikinosios sostinės valdininkai – jie buvo verčiami pirkti kaimiečių išaugintas žąsis, kitą produkciją. Toks tuomet buvo politinis sprendimas. Ir jokios mistikos.
Pastaraisiais metais modeliuojama valstybės agrarinė strategija vis dar ieško nišų, į kurias galėtų nukreipti iš Briuselio plūstančias lėšas, skirtas žemės ūkiui ir kaimo plėtrai. Pasilikime erdvės pamąstymui – laikinąją sostinę suarsime ar apgyvendinsime avis su alpakomis? Žinomi Pakaunės ūkininkai, rytais gerdami kavą, stebi, kaip jų traktoriai vieni aria laukus – juk XXI amžius. Kito to paties rajono ūkininko fermose karves melžia robotai, šeimininkas apie jų darbą informuojamas žinute į mobilųjį telefoną. Netgi lankydamasis Šiaurės Amerikoje ar Naujojoje Zelandijoje mūsų ūkininkas gali matyti, kaip jo laukuose netoli Vėžionių dirba technika.
Verslininkai podraug su mokslininkais žemdirbiams rekomenduoja išmaniąsias laukų priežiūros programas. Pakėlei droną – ir tau rašo, kurį plotą patręšti, o kuriame užpilti pesticidų. Šalies agrarinio sektoriaus prioritetu paskelbta gyvulininkystė gyvuoja (gyvelioja) nuo krizės iki krizės. Maisto grandinė nuo fermos iki stalo braška per visus sąnarius: gėrybių kūrėjui atitenka penktadalis kainos, o keturis penktadalius pasiimantieji tarpininkai jį dar apkaltina solidarumo su vartotoju stoka. Nei valstybės, nei ES paramos neužtenka ūkininko nuostoliams užkamšyti: verslas, prekybos centrai nemato žemdirbių savo partneriais, politikai rekomenduoja patiems kaimiečiams imtis savišalpos arba trumpesnių maisto grandinių. Tačiau kur rasti kaime maisto produktų pirkėją – kas gyvas pašalpas išleidžia miesto prekybos centruose. Solidus ekonomikos leidinys publikuoja verslo valdymo ir rizikos eksperto analitinį straipsnį, provokuojančiu pavadinimu: „Kada išmuš išmaniųjų Balbieriškių valanda“? Rašinyje keliamos tos pačios aspiracijos, kaip ir grindžiant Žemės ūkio ministerijos perkėlimą į Kauną: užtikrinti geresnės kokybės paslaugas gyventojams, sumažinti išlaidas, skatinti vietovės gyvybingumą ir tvarumą. Verslo valdymo ir rizikos eksperto nuomone, norint Balbieriškį paversti išmaniuoju miestu, reikėtų pasitelkti informacines ir ryšių technologijas, daiktų internetą, debesų kompiuteriją bei dirbtinį intelektą. Balbieriškis, kaip suprantate, verslo eksperto panaudotas kaip metafora. Juk ne kartą esame girdėję iš mūsų europarlamentarų, jog Briuselyje bendrijos politikams Lietuva regisi kaip du regioniniai vienetai: Vilnius ir visa kita, kas ne Vilniuje. Taigi Balbieriškis čia tiesiog puiki ir visiškai suprantama poetinė priemonė. Vyriausybės programos kūrėjai tvirtina prieš Žemės ūkio ministeriją perkeliant į Kauną atlikę šalies regionų politinę ir ekonominę analizę, įvertinę jų daugiaerdvį (horizontalų ir vertikalų) vystymąsi. Pateiktose išvadose jie teigia, jog ministerijos perkėlimas prisidės prie nacionalinės regioninės politikos horizontaliojo prioriteto įgyvendinimo, pagerins Lietuvos geopolitinę padėtį, ypač įvykus galimam išorės jėgų poveikiui (Astravo atominės elektrinės avarijos ar karinės invazijos atveju).
Šį pavasarį pastebėjau intensyviai tvarkomus caro imperijos laikų gynybinius Kauno fortus: kertami medžiai, daromos įvažos, lyginama teritorija. Žemdirbyste tikrai kvepia. Melioracijai iš ES skirtos lėšos panaudojamos pagal paskirtį. Tik kuo čia dėta Vyriausybės programoje deklaruojama regionų politika? Po dešimtmečių istorikai atras, kuri žemdirbių savivaldos organizacija pritarė ministerijos perkėlimui iš vieno didmiesčio į kitą, tačiau nūnai ūkininkų auditorijose tai vertinama švelniai tariant skeptiškai. Šiame kontekste net haliucinacijomis pavadinta Baltoji knyga nusipelno pliuso. Visuomenei parodyti šalies žemės ūkio vertę reikėjo, reikėjo suteikti viltį grįžusiesiems iš emigracijos bent pajusti valdžios judesį regionuose. Žemės ūkio mokyklos rengia padavėjas užsienio viešbučiams arba suvis pasitinka užrakintomis durimis. Balbieriškyje yra visos sąlygos rengti žemės ūkio darbuotojus visam Dzūkijos ir Suvalkijos regionui. Likęs tuščių pastatų kompleksas suteiktų erdvės ne tik Žemės ūkio, bet ir Aplinkos ministerijoms. Specialistų rastume į valias: uždaryta spirito varykla be darbo paliko apie pusantro šimto specialistų – inžinierių, maisto technologų, chemikų. Į ministerijas atvažiavusieji ūkininkai galėtų nemokamai pasilikti savo automobilius erdviose aikštelėse, tarnautojai saugotų gamtą – į darbą atvažiuotų dviračiais. Kaip dėl to džiaugtųsi sveikos gyvensenos propaguotojai Seime.
Dar vienas argumentas Žemės ūkio ministerijai įsikurti Balbieriškyje – čia M. Krupavičiaus gimtinė. Čia būsimasis žemės ūkio ministras ir pirmosios žemės reformos autorius gavo pirmąsias lietuvių kalbos, tikėjimo ir verslumo pamokas.
Kalbant apie geopolitinę padėtį, renkant vietą ministerijai, Balbieriškyje būtų daug mažiau grėsmių, nei, pavyzdžiui, Kaune. Diversijos galimybė Dzūkijos paribio miestelyje minimali, tuo tarpu laikinoji sostinė „sėdi ant bombos“ – Nemuno užtvankos. Aštuonias valandas virš smūgio bangos nušluoto miesto centro su ministerija tyvuliuotų vanduo.
Nurijo žemdirbys nuoskaudą dėl ministerijos perkėlimo, nors visa tai finansuota iš bendros piniginės. Ne jam vienam skaudu, bet „laikinų sunkumų“ epocha niekur neišėjo. Galėjo juk ministerija atsidurti ne tik išmaniajame Balbieriškyje, bet ir Dotnuvoje, Baisogaloje, Rietave, Joniškyje, kur valstybei kainuotų tik iškaba. Tačiau pasirinktas regioninės politikos horizontalusis, o ne vertikalusis prioritetas. Išmaniosios technologijos palauks.

Justinas ADOMAITIS