Ir bičiuliška pasidalinimo šventė…

Antradienį daugelyje aikščių, kiemų bei kiemelių šurmuliavo persirengėliai, kvepėjo gardžiais valgiais, skambėjo dainos bei linksmi sąmojai. Taigi šventėme Užgavėnes, žiemos pabaigą bei pavasario budinimą simbolizuojančią šventę.
Škėvonių bendruomenės žmonės linksmą Užgavėnių šventės aplinką susikūrė dar šeštadienį. Mat norėjosi ne tik patiems smagiai draugėje pasibūti, bet ir apie gilias šventės tradicijas bei papročius priminti vaikams ir anūkams. Priminti apie tai, kad Užgavėnės – ne tik žiemos išvarymo ir gyvybės galių žadinimo, bet ir šeimos, žmogiškos meilės vertybių bei bičiuliško pasidalinimo maistu ir gera nuotaika šventė. Jose, kaip tvirtina mūsų kultūros ir tradicijų tyrinėtojai, svarbiausia – žmonių bendravimo šiltumas ir laisvumas, dėmesys vienas kitam.
Visų šių gražių spalvų buvo kupinas ir škėvoniškių susibūrimas, jau tampantis gražia šios, tik pernai gruodį pirmąjį gimtadienį pažymėjusios, jauniausios Birštono savivaldybės bendruomenės tradicija. Pernai jų Užgavėnių laužas liepsnojo arčiau Nemuno, šiemet žiemą jie „varė“ jau kitame kaimo krašte. Vidudienį jaukioje pamiškės aikštelėje susirinkusius artimesnius ir tolimesnius kaimynus pasveikinusi bendruomenės pirmininkė Rima Draskinienė pakvietė visus smagiai leisti laiką.
Netrukus atsirado ir Kanapinis su Lašininiu, prasidėjo varžytuvės ir žaidimai. Jose mielai dalyvavo ir vaikai, ir suaugusieji. Netrūko ir sąmojų, linksmų pašmaikštavimų ir pranašysčių, kurias skelbė „daktarai“, „burtininkės“ ir kiti persirengėliai, tarp kurių sukosi daug ryškiai dažytais veidais personažų. Mat mitologizuotos ir linksmos aplinkos kūrimas – svarbus Užgavėnių akcentas. Kaip ir blynai. Kokios Užgavėnės be jų, nes būtent blynai, pasak etnologų, ir simbolizuoja saulę, kuri ypač džiaugiasi ilgindama dieną ir ją šildydama. Todėl Škėvonių gaspadinės prikepė daug ir labai skanių blynų. Jų užteko visiems iki soties.
Dar vienas būtinas Užgavėnių elementas – laužas, apie kurį, pleškant Morei, sukasi kitos linksmybės, šokiai ir žaidimai, šildomi ne tik nuo laužo sklindančios ugnies, bet ir kelias kartas vienijančios tarpusavio bendrystės.
Ramutė Šimukauskaitė