Ir šiemet sulaukėme geros žinios, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo skelbtame konkurse viešosios informacijos rengėjų kultūriniams, visuomenės informavimo saugumo, medijų raštingumo ugdymo ir šviečiamiesiems projektams buvo įvertinti abu „Gyvenimo“ teikti projektai. Šiandien pristatome vieną iš jų – „Kultūros kryžkelė“.
Kodėl „Kultūros kryžkelė“? Sunku įsivaizduoti Prienų bei Birštono kraštą be nepaprastai turtingos gamtos, kultūrinio ir istorinio paveldo, sukurto ir išsaugoto šimtmečiais, be daugelio iškilių asmenybių, kurių gyvenimas ir kūryba paliko nesunaikinamas vertybes kultūros, meno, literatūros, istorijos ir kitose nematerialaus, dvasinio gyvenimo srityse. Kita vertus, laikas ir besikeičianti visuomenė diktuoja naujus iššūkius. Keičiasi prioritetai, didėja globalizacijos bei integracijos įtaka, tad ir esame tarsi kryžkelėje. Kryžkelėje, kurioje persipina kultūros, įsigali modernios technologijos, keičiasi vertybių skalė. Todėl labai svarbu nepasiklysti, sugebėti atsigręžti į savo šaknis, sukauptą kultūros patirtį, suvokti kultūros paveldo reikšmę šiandienos gyvenime ir iš jo pasisemti stiprybės bei atsparumo. Būtent tų galių, kurios padėtų išsaugoti krašto kultūros identitetą, tradicijas, puoselėti gimtąją kalbą.
Apie tai rašėme, rašome ir rašysime. Įgyvendindami projektą „Kultūros kryžkelė“ kviesime ir Jus, mieli skaitytojai, būti aktyvesniems, organizuosime daugiau diskusijų, stengsimės būti nenuobodūs, sieksime žanrų, turinio bei nuomonių įvairovės.
Tarp kitų svarbių šiais metais minimų sukakčių, 2019 -ieji paskelbti Vietovardžių metais. Tad skelbdami konkursą „Mano kaimo, miestelio, miesto vardas“ rašinių konkurso autorius kviečiame prisiminti gimtosios arba dabar gyvenamosios vietos vardo kilmę, reikšmę, įdomius nutikimus. Prikelkime ir nykstančių kaimų pavadinimus, nes Lietuvos vietovardžiai, pasak kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, tai – atminties ir kalbos lobynas, o kartu – mūsų protėvių kūrybingumo išraiška.
Džiaugiamės Vietovardžių metus pradėdami jautriu ir šiltu Dainoros Šaltienės prisiminimu apie „Versmenės“ klubo narių pasibuvimą su vietovardžiais.
Ramutė Šimukauskaitė

Kai kalbasi žmogus ir žemė

Velėtupis, Palakštynė, Žalnierpievė, Bobakalnis…Kas čia per vardai? Ogi upelio, senojo Nemuno šlaito, pievos ir kalnelio. Mergabalė, Bubliaraistis, Kurmiakelis, Daglėja – tai pelkutė, šlapia pieva, miško kelias, Nemuno skardis. Tie žodžiai tokie tikri, tokie skambūs – tarsi iš senų senovės ataidėjusi liaudies daina. Miestelių, kaimų, upių, upelių, ežerų, balų, kalnų, slėnių vardai, anot K.Būgos, pati tikriausia „žemės kalba“.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Visur, kur tik apsigyveno žmonės, kiekvieną žemės paviršiaus kampelį pavadino vienu ar kitu vardu. Tokie tikriniai vardai ir yra vadinami vietovardžiais. Dažniausiai jie yra labai seni. Pasak Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentės, mokslų daktarės Filomenos Kavoliutės, „kiekvienas vietovardis yra tarsi praeities kartų laiškas, kurį dabarties žmonėms reikėtų išmokti perskaityti ir išsaugoti ateinančioms kartoms“.
Vietovardžiai nyksta. Ką tai reiškia, kodėl? Nebelieka žmonių, kurie pašauktų vardu kalnelį, pievą, miškelį ar raistą. Nebelieka kaimų, kuriuose tie žmonės gyveno. Istorijos tėkmėje vietovardžių nykimui priežasčių būta daug. Tačiau didysis griovimas įvyko sovietmečiu, kada reikėjo sunaikinti okupuoto krašto praeities atminimą ir tautos tapatybę. Pelkių ir šlapžemių sausinimas, melioracija su vienkiemių nukėlimu, gyvenamųjų vietovių drastiškas stambinimas, jų istorinių vardų naikinimas ir galų gale – nukeltų, sunaikintų kaimų, viensėdijų vardų išbraukimas iš valstybinių dokumentų. Sovietmečiu buvo išbraukta 5600 kaimų pavadinimų, dabar neapibrėžtoje būsenoje yra apie 4000 kaimų ir viensėdžių.
Pasikalbėti apie savo gimtųjų vietų vardus klubo nariai susirinko į svetainę vasario 21-ąją. Buvo puiki proga – būtent šią dieną švenčiama tarptautinė gimtosios kalbos, tarmių diena. Versmeniečiai ne pirmą kartą naršo po lietuvių kalbos, tautosakos lobynus. Tačiau pažvelgti į tautos istoriją per vietovardžius buvo kai kam netikėta. „Gal niekada nebūčiau ir susidomėjusi, kodėl mano gimtosios vietos nešioja Degučių, Aleksandravėlės vardus“, – sakė Birutė. O beieškodama atsakymo vietos bibliotekoje aptiko ir savo seniai mirusio senelio vardą. Kažkada vietos kraštotyrininkams jis daug papasakojo apie gimtųjų vietų istoriją. Gražina pasirausė po Lėsiškės (Lėciškių?) kaimo jotvingišką kilmę, o Danutei nebuvo sunku paaiškinti, iš kur kilęs Striečių kaimo pavadinimas. Janina perbėgo per keistus, įdomius kaimų, upių ir upelių pavadinimus, jų vardų kilmę. Visi pasibuvimo dalyviai turėjo ką papasakoti. Ir paklausti, nes pasidarė įdomu – kiek išnykusių kaimų Prienų rajone, ar jų vardai kaip nors įamžinti, kas tuo turėtų pasirūpinti. Vienoje Žemaitijos seniūnijoje teko matyti gražų, nors ir skaudų vaizdą: miestelio parke išrikiuota bene dvylika didelių lauko riedulių, o ant jų lentelės su išnykusių seniūnijos kaimų vardais. Akmenys ne iš bet kur – būtent iš to jau nebesančio kaimo laukų.
LR Seimas šiuos metus paskelbė Vietovardžių metais. Juos paskelbti pasiūlė žmonės, kuriems rūpi Lietuvos kultūrinis palikimas – Etninės globos tarybos nariai, geografai, kalbininkai. Bet paskelbti neužtenka, reikia kažką ir nuveikti. Vietovardžių rinkimas ir išsaugojimas turi rūpėti visiems, kurie myli savo kraštą, domisi giliomis tautos istorinėmis šaknimis.
Dainora Šaltienė