Idėjas paversti kūnu yra vietos lyderių ir visos bendruomenės darbas

Beveik tris dešimtmečius gyvename demokratinėje valstybėje. Prieš penkerius metus buvo pakeisti įstatymai ir suteikta teisė tiesiogiai rinkti ne tik savivaldybių tarybų narius, bet ir miestų bei rajonų merus. 2015 m. pirmieji tiesioginiai mero rinkimai buvo tarsi brandos testas mūsų visuomenei. Deja, mūsų bendruomenė galimybe išreikšti savo valią pasinaudojo labai pasyviai – pirmajame ture dalyvavo 47,17 proc., antrajame – 38,73 proc. rinkėjų. Toks abejingumas aiškinamas tuo, kad dar nesuprantame, jog dalyvaudami savivaldos rinkimuose piliečiai patys priima savo rajono ar miesto ateitį lemiančius sprendimus. Nors 80 proc. problemų sprendžiama savivaldybėse, gyventojai labai pasyviai dalyvauja vietos reikalų tvarkyme, nes daugelis nežino savo, kaip vietos gyventojo, teisių.
Daug važinėdamas po regionus, kalbuosi su žmonėmis: ką jie galvoja apie savivaldos rinkimus, kaip jie renkasi mero, už kurį ketina balsuoti, kandidatūrą. Dažniausiai girdžiu tuos pačius atsakymus: „patinka – nepatinka“, „nežinau“, „o ir koks skirtumas – visi jie vienodi“. Beje, ir pačių bendruomenių lūkesčiai nėra konkretūs. Vis dar laukia ateinančių stebukladarių, kurių investicijos išspręs visas problemas: dings nedarbas, pakils atlyginimai, atsiras naujos darbo vietos, miestas taps traukos centru išvažiavusiems.
Bet joks pranašas, atėjęs į rajoną ar miestą, jų problemų neišspręs. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors atvažiavęs „iš šono“ galėtų tiksliai nurodyti judėjimo kryptį. Daug kas yra pačių žmonių rankose. Aš įsitikinęs, kad kiekviename mieste yra žmonių, kurie gali sukurti ir padaryti daugiau nei daroma dabar. Rajonuose matome nemažai žmonių, gebančių tvarkytis savo ūkiuose, bet bendruomenės lygmenyje, kur turi koncentruotis visa judėjimo jėga, procesai dar yra brendimo stadijoje. Tikiu, kad rajoną pakelti ir parodyti ateitį gali tik tikrieji rajono lyderiai, kurių yra kiekviename rajone.
Jau turime rajonus ir miestus, kuriuos galime pristatyti kaip sėkmės istorijas, nes jie sugebėjo per pastaruosius 4 metus su savo tikslingai ir energingai veikiančiais lyderiais procesus pastatyti ant teisin-gų bėgių ir leisti jiems judėti pirmyn. Nėra paslapties – tai daro lyderiai, kurie mato toliau už horizonto ir nebijo priimti sprendimų. Lyderiai, kurie geba pamatyti savo ir savo bendruomenės stipriąsias ir silpnąsias puses bei savo energija užkuria žmones veikti kartu. Labai svarbu pagalvoti, ar žmogus, už kurį ketinama balsuoti, gebės užtikrinti pačios savivaldos institucijų efektyvią veiklą, suburti aplink save profesionalus ir jiems suformuluoti tikslus, kuriuos būtina pasiekti.
Kai kalbame apie būtinas sąlygas regionų klestėjimui, visada minime verslo paslaugų ir infrastruktūros gerinimą – dėmesys šiems klausimams turi būti nuolatinis. Dabar tradiciškai didelį dėmesį skiriame užsienio investicijoms, bet pamirštame vietinį verslą, o juk labiausiai už savo regioną serga tie, kurie čia gimę ir užaugę, kurie čia augina savo įmones, turi glaudų ryšį su žmonėmis. Dėmesys lietuvių įmonėms rezultatą gali duoti ženkliai greičiau.
Dažnai mes pamirštame, kad po stovinčiu akmeniu vanduo neteka. Kad vienas ar kitas rajonas ar miestas pasidarytų kažkam įdomūs – tai visų pirma vietos lyderių ir ten gyvenančių žmonių rūpestis. Turime suprasti, kad niekas neatvažiuos, nepaklos idėjų ir investicijų po kojomis. Patys lyderiai turi medžioti investuotojus, kūrybingus žmones, įveiklinti vietos bendruomenes. Klausimas, kaip idėjas paversti kūnu, yra visos bendruomenės darbas. Už bendruomenę niekas nenuspręs, ką daryti. Galimybių yra labai daug, tik reikia atsisakyti inertiškumo ir pagaliau žengti keletą pirmų žingsnių – ateiti balsuoti, kritiškai įvertinti iki šiol nuveiktus darbus.
Visi žinome posakį, kad jeigu svajoji laimėti milijoną, reikia bent jau nusipirkti loterijos bilietą. Taigi jei nori permainų savo mieste ar rajone, pirmiausia ateik balsuoti, kritiškai įvertink kandidatų pažadus ir galimybes. O, svarbiausia, ir po rinkimų neužsidaryk savo kieme. Nėra nieko pavojingesnio už bendruomenės abejingumą ir pasyvumą, nes tai griauna mūsų demokratiją iš vidaus. Juk jeigu į rinkimus ateina mažiau nei pusė rinkėjų, tai reiškia, kad valstybės likimą sprendžia mažuma, o valdžiai sukuriame prielaidas manyti, kad su piliečiais galima nesiskaityti.
Parengta pagal
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio pranešimą