Seimo narys Algirdas Butkevičius. Valstybės valdomų įmonių pertvarkos grimasos: Lietuvos paštas

Lietuvos pašto pertvarka ir jos rezultatai kelia vis daugiau klausimų ir abejonių. Sparčiai mažinant pašto skyrių regionuose skaičių, kyla pagrįstas klausimas, ar tai nepažeidžia Pašto įstatymo nuostatos, kad visiems naudotojams vienodomis sąlygomis turi būti užtikrintas universaliųjų pašto paslaugų nenutrūkstamas teikimas visoje šalies teritorijoje ne mažiau kaip 5 darbo dienas per savaitę. Turiu abejonių, ar šiandieninių mobiliųjų laiškininkų paslauga tenkina šiuos įstatymo reikalavimus. Žmonėms ne tik nepatogūs mobiliųjų paštų darbo laiko apribojimai, o ir išsikviesti paštininką į namus nėra taip jau paprasta. Skambinti reikia bendrąja Lietuvos pašto telefono linija, į kurią gali būti sudėtinga prisiskambinti (apie tai įspėja ir pats paštas), kur atsiliepia autoatsakiklis ir reikia telefono meniu paspausti atitinkamos paslaugos mygtuką, kad būtų galima susisiekti su konsultantu. Ar tai skamba kaip prieinama paslauga garbaus amžiaus žmogui? O juk būtent toks yra šių paslaugų pagrindinis gavėjas.
Nutylima ir tai, kad į namus mobilųjį laiškininką galima išsikviesti ne visais atvejais. Jei žmogus nori tik sumokėti komunalinius mokesčius ar užsisakyti spaudos prenumeratą, bet nesiųs laiško ar nesinaudos kita vadinamąja universalia pašto paslauga, laiškininkas pas jį nevyks.
Įvertinus tai, ima mažiau stebinti, kokiais mastais mažėja universaliosios pašto paslaugos apimtys Lietuvoje. Lyginant 2017 ir 2018 metų pirmuosius pusmečius, jos suteikta net 40 procentų mažiau. Tikrai neįtikina argumentai, kad pašto paslaugos tampa nepopuliarios. Tame yra dalis tiesos, bet tikrasis pašto paslaugų apimčių sumažėjimo kaltininkas yra sumažėjęs paslaugų prieinamumas – žmonėms paštas tapo nepasiekiamas.
Kur kas sunkiau žmones pastaruoju metu ėmė pasiekti ir spaudos leidiniai. Pasigirsta vis daugiau nusiskundimų dėl pavėluoto laikraščių ir žurnalų pristatymo. Paštas nesugeba suteikti kokybiškos paslaugos, nors valstybė kompensuoja nuostolingą periodinių leidinių pristatymą kaimo prenumeratoriams. Kenčia ne tik vietinė žiniasklaida, bet ir demokratija, niekais nueina ir valstybės pastangos skatinti rajoninių laikraščių gyvavimą. Leidėjai jaučiasi bejėgiai derybose su Lietuvos paštu dėl operatyvesnio leidinių pristatymo, o šis per daug nepergyvena – jei nepatinka, ieškokite kitų išnešiotojų, nors puikiai žino, kad kaimo vietovėse jų tiesiog nėra. Atrodo, kad tokiu būdu siekiama sunaikinti ir taip kai kur gana silpnai rusenantį paskutinį regionų kultūros židinį ir informacijos šaltinį.
Dar viena žmonių keliama problema – paštas pasidarė pernelyg orientuotas į su pašto paslaugomis nesusijusių prekių pardavimą. Žmogus, nuėjęs į paštą, yra atakuojamas įvairių prekių gausos, „ypatingų“ pasiūlymų ar akcijų, kurios kartais atrodo brukamos per prievartą. Tokia situacija stato ir patį pašto paslaugų gavėją į nepatogią padėtį, nes jis tampa savotišku komerciniu grobiu. Taip pat galima pastebėti, kad ir pašto darbuotojai yra priversti šalia savo tiesioginio darbo kartu būti dar ir įkyriais prekeiviais, o tai taip pat nepadidina darbuotojų orumo. Visgi paštas – ne privatus verslas, klientas mato, kokia yra prekių pasiūla, nereikia jam jų brukti, jei jis atėjo ne to.
Prakalbus apie darbuotojus, sudėtinga ignoruoti faktą, jog laiškininkų darbo sąlygos taip pat turėtų tapti diskusijų objektu. Negalime likti abejingi viešam Alytaus paštininkų laiškui, kuriame jie savo darbo sąlygas vadina vergiškomis – mažinant darbuotojų skaičių, krūviai tampa nepakeliami, o atlyginimai didėja tik simboliškai. Beje, šių metų pradžioje Lietuvos paštas pasigyrė, kad didina atlyginimus laiškininkams, bet nepasigyrė kiek. O laukiamas padidėjimas vidutiniškai sudarys tik apie 11 eurų per mėnesį (neatskaičius mokesčių).
Dar iškalbingesnė ir, deja, ciniška yra statistika apie atlyginimų didėjimą eiliniams darbuotojams ir pašto vadovams. Pažvelkime, kaip gi augo atlyginimai pašto darbuotojams, lyginant 2017 metų ir 2018 metų trečiuosius ketvirčius: laiškininkams darbo užmokestis augo 52 eurais (nuo 427 iki 479 eurų), pensijų pristatytojams – vos 32 eurais (nuo 427 iki 459 eurų). Tuo tarpu Lietuvos pašto generalinės direktorės atlyginimas per metus išaugo kone tūkstančiu eurų – nuo 5572 iki 6499 eurų! Ir tai dar be priedų. Ir dabar pašto vadovė per mėnesį uždirba tiek, kiek laiškininkas neuždirba nė per visus metus…
Taip, Lietuvos paštas iš nepelningos įmonės tapo pelninga. Taip, paskaičiuota, kad 350 skyrių uždarymas per kelerius metus įmonei sutaupys 6,5 milijono eurų. Bet ar mokesčių mokėtojams-paslaugų gavėjams nuo to bus geriau? Ar kas skaičiavo, kiek gyventojams kainuos pasiekti nutolusią paslaugą, arba kokios yra kaimuose naikinamų darbo vietų pasekmės? Akivaizdu viena – visuomenei bus nesvarbu, kiek sutaupyta pinigų, jei būtinos paslaugos bus neprieinamos, o vietoj jų siūlomos žmonių poreikių neatitinkančios alternatyvos, plėtojama komercija ir didinama socialinė atskirtis.
Didžiausia problema, kad už valstybės valdomas įmones atsakingi asmenys čia tvarkosi kaip privačiame versle. Pamirštama, kad čia ne pelno siekimas yra tikslas, kad šios įmonės todėl ir yra valstybės valdomos, kad atliktų socialinę funkciją, kad užtikrintų ir komerciškai nepatrauklių paslaugų teikimą. Jei tokių paslaugų kratomasi, tai kam tada ta įmonė valstybės rankose išvis reikalinga? O gal to link ir einama? Štai iš Seimo narių jau pasigirdo svarstymų, kad Lietuvos paštas turėtų būti privatizuotas. Jei taip atsitiktų, tai reikštų, kad didžiulė dalis šalies žmonių būtų nustumti į žinių visuomenės ir sociumo užribį. Visgi tikiu, kad dar pakaks sveiko proto, ir pelno siekis neužgoš naudos visuomenei siekio.