Serologijos instituto Kaune įkūrėjas ir vadovas – Petras Radvila

XIX a., Lietuvai dar būnant carinės Rusijos sudėtyje, šalyje buvo išplitę daugelis pavojingų galvijų ligų: kiaulių maras, juodligė, pasiutligė, arklių įnosės ir kiti infekciniai susirgimai. Laboratorijų, kurios atliktų tyrimus ir gamintų serumus bei vakcinas, nebuvo. Veterinarijos veiklos pradžia tik susikūrusioje nepriklausomoje Lietuvoje buvo sunki, nes prieš Pirmąjį pasaulinį karą valstybėje dirbo ne daugiau kaip 25 veterinarijos gydytojai, dažniausiai – ne lietuviai. Lietuviams veterinarijos gydytojams buvo beveik neįmanoma gauti valdišką tarnybą savame krašte, kaip ir mokytis veterinarijos mokslų. Todėl mokytis vykdavo į Vokietiją, Šveicariją ar Rusiją.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėta kurti Lietuvos veterinarijos tarnyba. Veterinarijos diagnostinės įstaigos įkūrimu labiausiai rūpinosi buvęs pirmasis Veterinarijos departamento direktorius Elijošius (Elijas) Nonevičius (1863 – 1931).Tačiau veterinarijos gydytojų buvo mažai, ir tie paprastai – jau pagyvenę.
Šiuo sunkiu Lietuvai laikotarpiu iškilo asmenybė, kuri iš pagrindų pakeitė supratimą apie gyvulių ligas bei požiūrį į veterinarijos mokslą. Tai – veterinarijos gydytojas, mokslų daktaras Petras Radvila, visą savo gyvenimą paskyręs tyrimams ir serumų bei vakcinų gamybai.
Į gyvenimą Petras Radvila atėjo XX a., bet kelią į savo žinomumą, kaip ir daugelis lietuvių inteligentų, pradėjo po šiaudine pastoge, bėgiodamas po Lietuvos pievas ir miškus. Jis gimė 1903 m. rugpjūčio 2 dieną Birštono valsčiuje, Alytaus apskrityje, Michaelio Radvilos ir Petronėlės Kuzmickaitės šeimoje. Petro tėvas Michaelis prieš Pirmąjį pasaulinį karą užėmė kaimo bendruomenės pirmininko pareigas ir jas vykdė daugelį metų. Kadangi buvo baigęs rusų pradinę mokyklą, mokėjo gerai kalbėti ir rašyti rusiškai, tai padėjo pelnyti autoritetą bendruomenės akyse.
Pirmą kartą apie galvijų ligas Petras sužinojo būdamas septynerių metų. Ganydamas galvijus miške, nuolat stebėdamas, kokius augalus šie daugiausia skabydavo, klausdavo tėvo, kaip jis gydo juos, kai suserga. Kai ateidavo žiema, gyvulių priežiūra baigdavosi, ir prasidėdavo mokslai. Kaime prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikė viena rusų aštuonmetė mokykla. Joje mokėsi tik berniukai. Lietuvių kalbos niekas nemokė, nes nebuvo nei mokytojų, nei knygų. Tokioje situacijoje teko lankyti mamos ir tėčio „vargo mokyklą“. Kai mama verpdavo, būdamas šalia mokėsi skaityti lietuviškas knygas, o kai tėvas grįždavo po darbų – mokydavo rašyti. 1914 metais ruošėsi stoti į rusišką aštuonmetę, bet, prasidėjus karui, ji buvo uždaryta, todėl mokslo teko toliau semtis iš tėvų.
Kai 1918 metais Lietuva tapo laisva, kaime buvo įsteigta pirma lietuviška mokykla. Mokykloje dirbusi mokytoja padėjo pasiruošti stojamiesiems egzaminams į antrą gimnazijos klasę. 1920 metais, išlaikęs egzaminus, sėkmingai įstojo į Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Gimnazijai vadovavo kunigas Peliksas Martišius. Besimokydamas gimnazijoje Petras Radvila pastebėjo, kad jam sunkiai sekasi mokytis kalbų ir meno, tačiau matematika ir kiti techniniai dalykai sekėsi puikiai ir buvo labai įdomūs. Bebaigiant gimnaziją, reikėjo apsispręsti, kokį kelią pasirinkti. Petro tėvas norėjo, kad sūnus taptų girininku, kaip ir vyresnysis brolis Juozas, o mama – kad nors vienas iš šeimos būtų kunigu. Petras dvejojo: ar paklusti mamai ir tapti kunigu, ar tapti gydytoju, kas pačiam labiau patiko jau nuo vaikystės. Vaikystėje susirgęs niežais, ilgai kovojo su liga, kurią prisimena kaip nuolat niežtintį kūną, bemieges naktis ir jokių kitų vaistų – tik mamos žolelių nuovirus, kuriais kiekvieną dieną buvo prausiamas. Todėl svajodamas tapti gydytoju, Petras vylėsi kada nors padėti sergantiems, kad jie nepatirtų tokių kančių, kokias teko patirti jam. Tačiau gydytojo profesijos jis nepasirinko. Netapo ir kunigu, nors 1927 metais, baigęs gimnaziją ir paklausęs mamos, parašė prašymą į Kauno kunigų seminariją. Nuvykęs nerado seminarijos rektoriaus Maironio, todėl ir prašymo stojimui nepaliko.
Vieno rytinio pasivaikščiojimo metu Nemajūnuose sutiko buvusį veterinarą – patologą, profesorių Elijošių Nonevičių, kuris, išėjęs į pensiją, gyveno šalia miško. Elijošius Nonevičius padėdavo ir gyvuliams, ir žmonėms, ir buvo vadinamas „gyvulių daktaru“. Po ilgo pokalbio apie mediciną Petras suprato, kokį kelią turi pasirinkti, ir 1927 metais rugsėjo 6 dieną parašė prašymą į Lietuvos universiteto medicinos fakulteto Kauno veterinarijos skyrių. Mokytis Veterinarijos skyriuje teko tik du semestrus: 1928 metais, trūkstant įrengimų, universitetas buvo uždarytas, o studentams Žemės ūkio ministerija pasiūlė studijuoti užsienyje. Taip Petras Radvila su draugu Stasiu Skripkumi išvyko į Berną (Šveicarijoje) ir 1928 metų lapkričio 1 dieną buvo priimti į Berno universiteto Veterinarijos fakultetą. Petrui Radvilai buvo paskirta stipendija, kurią mokėjo Lietuvos švietimo ministerija visus studijų metus.
1932 metais Petras Radvila baigė studijas ir įsigijo veterinarijos gydytojo diplomą. Grįžęs į Lietuvą, 1932 m. buvo paskirtas dirbti į skerdyklą, o po dviejų mėnesių pašauktas atlikti karinę tarnybą. Po metų, baigęs aspirantų kursą Karo mokykloje, perėjo dirbti į Valstybinį veterinarijos bakteriologijos institutą ir buvo paskirtas vyriausiuoju asistentu. Dirbdamas pradėjo domėtis serumais ir skiepų gamyba, todėl buvo priskirtas į Serologijos skyrių. Tuo metu skyriuje dirbo tik vienas darbuotojas – laboratorijos direktorius Jonas Bielkevičius.
Petrui Radvilai atėjus dirbti į Serologijos skyrių, buvo pradėta imunizuoti arklius prieš kiaulių raudonligę. 1934 metais Petras Radvila buvo pasiųstas į Austriją ir Vengriją 6 mėnesiams specializuotis serumų ir skiepų gamyboje. Grįžęs paskirtas Serologijos skyriaus vedėju. 1936 metais šia tema parašė disertaciją, kurią apgynė ir įgijo veterinarijos medicinos daktaro laipsnį. Kasmet Serologijos skyrius stiprėjo, ir 1936 metais buvo pagaminti arklių pažandžių serumai bei jų vakcinos (anksčiau tai bandė atlikti Elijošius Nonevičius). Tais pačiais metais buvo pagaminta vidurių šiltinės vakcina žmonėms. Gaminant kuo daugiau vakcinų ir serumų, reikėjo sąlygų jas laikyti, todėl Petras Radvila atliko tyrimus, kokiomis sąlygomis būtina laikyti, kad nepasikeistų veiksmingumas ir sudėtis. 1936 m. Valstybinis veterinarinės bakteriologijos institutas buvo pervadintas Veterinarijos akademija, kuri iškilmingai buvo atidaryta rugsėjo 19 dieną. Po šio pertvarkymo Valstybinio veterinarinės bakteriologijos instituto Serologijos skyrius tapo Serologijos institutu (Jankauskas, 1973). Jo direktoriumi paskirtas puikus specialistas, geras organizatorius, didelis savo darbo ir Lietuvos patriotas dr. Petras Radvila. Jam vadovaujant, tuometiniame Serologijos institute buvo įkurti du skyriai: Medicinos ir Veterinarijos. 1938 metais Vasario 16 dienos proga už sėkmingą biologinių preparatų produkcijos vystymą jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu.
Lietuvos veterinarijos gydytojų pasiekimai buvo žinomi visoje Europoje, todėl 1938 metais Lietuvos delegacija dalyvavo XIII pasauliniame veterinarijos kongrese, kuris vyko Šveicarijoje, Ciuriche ir Interlakene. Svarbu pabrėžti, kad Petras Radvila buvo ne tik vienas iš iniciatorių plėtojant Serologijos instituto veiklą, bet ir pradėjo, išvystė vakcinų, serumų ir anatoksinų, skirtų žmonių gydymui, gamybą (Jankauskas, 1973). Yra žinoma, kad dar 1937 m. jis važinėjo į Latviją ir Estiją susipažinti su serumų ir skiepų gamyba žmonių medicinos reikalams (Skimundris, 1996 m.).
1944 metais Petras Radvila su šeima pasitraukė į Vokietiją, o vėliau į Šveicariją, kur tęsė savo pradėtą darbą Berno serumų ir skiepų institute ir atliko daug naujų tyrimų stabo (tetanus) srityje. Gyvendamas Šveicarijoje paskelbė originalių mokslinių darbų, o 1966 metais stabo simpoziume Berne skaitė referatą. Nors įsikurti Šveicarijoje su šeima buvo nelengva, tačiau bendruomenė šį nuoširdų žmogų priėmė į savo būrį, lietuvių bendruomenė kelerius metus rinko savo pirmininku. Nors nebuvo literatas, tačiau 1983 metais išleido knygelę vokiečių kalba „Iš mano gyvenimo“, kurioje aprašė savo gyvenimo nueitą kelią nuo vaikystės iki mirties, smulkiai aprašė atliktus tyrimus, savo patirtus išgyvenimus. Knygos pratarmėje rašė: „čia aš rašau apie savo išgyvenimus abiejų pasaulinių karų metu ir apie savo veiklą iki nūdienos. Mano palikuonys galės iš to įžvelgti, kokie atsitiktinumai įtakoja kiekvieno iš mūsų gyvenimą ir karjerą“.
Gyvendamas užsienyje iki pensijos dirbo Berno universiteto Bakteriologijos institute imunizacijos ir skiepų skyriaus vedėju. Per savo ilgą ir įdomų gyvenimą rašė mokslinius straipsnius lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis.
Laikraštyje „Europos lietuvis“ 1983 m. Alfonsas Kušlys rašė: „Pamilęs Alpių kalnus ir dabar jau aštuoniasdešimties, užsidėjęs kuprinę keliauja po savo mylimą Diemtigtalį ir spalio mėnesį, kai pas mus saulė šviečia, šilta ir tik jam žinomose vietose dar galima rasti baravykų. Tai ne anekdotas, bet teisybė“. Ne tik Šveicarijoje, bet ir savo gimtuosiuose Martinonyse žinojo, kur galima rasti baravykų. Niekada nepamiršo savo šaknų ir, kai turėjo galimybę vėl aplankyti Lietuvą, ja pasinaudojo.
Petras Radvila mirė 1987 m. gruodžio 26 dieną Šveicarijoje.
Šveicarijoje gyvenanti Petro Radvilos šeima ir po jo mirties kartais aplanko gimtuosius Martinonis, kurie šiuo metu yra Birštono savivaldybėje.
Ramutė Milušauskienė
NKRP direkcijos
vyr. specialistė
P.S. Visą straipsnį apie Petrą Radvilą ir jo gyvenimą, atliktus tyrimus, sukurtus serumus galite perskaityti 2016 metais išleistoje knygoje „Imunologijos raida Lietuvoje“.

Rubrikoje Vakar, šiandien, rytoj.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.