„Jei kas po savim pasišlapina, tai dar ne srovė“, – kitados sakė kunigas ir rašytojas Juozas Tumas Vaižgantas, mintyje turėdamas tarpukariu atsiradusį kairiųjų pažiūrų literatų sambūrį „Trečias frontas“. Šiandien panašioms tendencijoms atsirasti provokuoja Briuselio parama, skirianti lėšų gamintojų grupėms. Laisvi pinigai gundo steigti kooperatyvus, asociacijas, bendruomenes. Dar neišblėsusi iš atminties ir partinių kuopelių patirtis, produktyviai atgimusi šakinių profsąjungų pavidalu. Svarbiausia naujai susikūrusiųjų (naujakurių) darbo priemonė – statinė. Užsilipai, pašūkavai, pagąsdinai valdžią – žiūrėk, jau ir šilta kėdė tau atsirado.
Žemės ūkis – ne išimtis
Miestų laikraščiai sklidini pranešimų apie neribotas žemdirbių galimybes įsisavinti ES ir mūsų valstybės paramos lėšas. Nestokojama ir optimistinių reportažų iš šviesėjančio kaimo, tiesa, su užsakytos reklamos numeriu. Žemdirbiai sutinka tik su vienu teiginiu – šviesėjančiu kaimu. Važiuok per Lietuvą skersai ir išilgai – lygūs, tobulai sutvarkyti laukai, net senosios sodybos dėl to išsigandusios, susigūžusios, užkaltais langais arba suvis be jų. Dar metai kiti – ir teks prisiminti melioratorių buldozerį. Kaimas paskui septynis tūkstančius jau ištuštėjusiųjų gaus dar daugiau šviesos.
Senoji Europa įsitikinusi privataus veikimo nauda. Tik gerbiantis nuosavybę ir tikintis valstybės gebėjimu ją saugoti pilietis investuoja į savo, savo vaikų ir anūkų ateitį. Šimtmečius savo ūkį puoselėjo vokietis, austras, italas ar prancūzas. Pasauliniai karai prasiautė, tačiau žemės nuosavybė nenutraukė saitų su dirbančiu žmogumi. Pastarasis puoselėjo šeimos vertybes, ieškojo bendrabūvio šilumos su kaimynais. Lankydamiesi Nyderlanduose lietuviai pastebi, kaip vietos gyventojai padeda vieni kitiems. Nedidelio pieno ūkio šeimininkas vienoje 40 karvių fermos patalpoje gamina sūrius, kitoje įkūręs parduotuvėlę. Kiekvieną dieną į ūkininko kiemą dviračiais atrieda kaimynai nusipirkti sūrio. Miesto parduotuvėje toks gaminys kainuotų pigiau, būtų gražiau įpakuotas, tačiau kaimo bendruomenė remia saviškį ūkininką. Vakariečių tradicija pasibaigus žemdirbystės sezonui rengti naminių gėrimų ir nacionalinių patiekalų šventes po vienu stogu suburia gamintojų kooperatyvų, visuomeninių grupių atstovus. Turizmo informacijos centruose dalijami to krašto žemėlapiai su paženklinta ūkių lokacija, renginių tvarkaraščiu. Ūkininkų siūlomų produktų degustacija būna nemokama, tik vėliau už vaišes tenka praverti piniginę, kadangi daugeliu atvejų nemaža surinktų lėšų dalis skiriama labdarai.
Lietuviams taip pat maga burtis į bendruomenes. Tūkstančiais savo narius skaičiuoja medžiotojai, nors už tą malonumą jiems tenka susimokėti. Tačiau priklausymas tokiai išrinktųjų kastai juos įpareigoja vienybės priesaika. Galbūt tik medikai tokie susiklausę.
Nario mokestis, nors ir labai simbolinis, vienija žemės ūkio gėrybes kuriančiuosius. Dar gerai menamais laikais agrarinio sektoriaus atstovams politikai ir valdininkai pasiūlė burtis į gamintojų grupes ir už tokį veiksmą gauti bendrijos ir valstybės paramos. Pinigai tiesiog už ačiū. Tereikėjo vieno sumanaus, vieno raštingo ir vieno mokančio skaičiuoti. Pylėsi projektai, darbo turėjo tikrintojai. Įsijungė žalias šviesoforo signalas pinigų srautui. Už juos vyko augintojų, gamintojų ar tiesiog kaimo gyventojų mokymai, kuriamos sporto aikštelės, renovuojami be gyvybės ženklų likę pastatai. Paskui tarsi iš gausybės rago pasipylė kooperatyvai. Paragavę nemokamai dalijamų pinigų sumanūs lietuvaičiai pastaruosius darinius ėmė dauginti horizontaliu ir vertikaliu lygmeniu. Trijulei (sumaniam, raštingam ir mokančiam skaičiuoti) išaugo sparnai, juolab veiklos sklaida orientuota į daugiau nei šimto dešimt tūkstančių auditoriją.
Penki procentai ūkininkų priklauso sąjungai, po procentą ar jo šimtąją dalį – asociacijoms, kooperatyvams, bendruomenių grupėms. Tas pats sąrašinis žmogus gali būti ir gamintojas, ir vartotojas, atstovauti valstybės institucijose bet kuriai visuomeninei grupei. Vilniaus biurokratams labai svarbi tokių „apačių“ nuomonė, o atsiskaitant Briuseliui už paramą – sėkmingos veiklos rezultatas. Tik vėl konfūzas: vienijantis su bendrijos ar pasaulio organizacijomis reikia nurodyti asociacijų ar kooperatyvų narių skaičių, pagal tai nustatomas įmokos dydis. Tuomet paramos tenka kreiptis į valstybę, kuriai deklaravai visai kitą, gerokai padidintą skaičių.
Pastarųjų savaičių mokytojų streikai be plačios reklamos žiniasklaidoje neiškėlė jokių naujų problemų, neparodė išeičių iš aklavietės. Be kelių besiblaškančių skirtingų profsąjungų veikėjų ir jų nerišlaus komunikavimo visuomenė nieko naujo nesužinojo. Apie kaimo mokyklas ir apie abiturientų orientavimą emigruoti net nebuvo užsiminta.
Agrarinio sektoriaus skauduliai globalūs. Žemdirbių savivaldos organizacijų nors vežimu vežk. Tam pačiam sektoriui atstovauja kelios tarpusavyje nekomunikuojančios asociacijos. Kai valdžiai reikia pademonstruoti socialinį dialogą, pasikviečiamas kurios nors vadas, prieš televizijos kameras duodama jam pasirašyti partnerystės dokumentą, ir žmogus paleidžiamas namo su akivaizdžiai svariu vaidmeniu. Viešojoje erdvėje platinami dviprasmiški asociacijų vadovų pareiškimai, pavyzdžiui, siūlymai naikinti smulkius šeimos ūkius, platinančius kiaulių ligas. Kurios šalies ūkininkai įgaliotų taip kalbėti savo vadovą?..
Lietuva akylai stebima iš Vakarų ir Rytų, netgi iš už Atlanto ar Kinijos. Kooperatyvais, asociacijomis ir veiklos grupėmis pristatoma valdomos demokratijos tvarka kaime ir žemės ūkyje atsimuša į kelių dešimčių aktyvių žmonių grupę. Jiems po statinę prakalbai į tautą valdžia pasirūpina. Nepavykus dialogui politikai nusiplaus rankas: čia jie, savivaldos atstovai, ne ten uždegė žvakes šviesėjančios ateities kelyje. Kai kurios nors vartotojų asociacijos vadovą paklausia patarimo, jis atsako klausimu: ar parėmei mano organizaciją? Savo bejėgiškumą suvokia ir žemės ūkio gėrybių gamintojas. Jam kooperuotas verslo partneris primena veikiantis pagal galiojančius įstatymus. Susimokėjai – atstovausiu, ginsiu, šaliniesi narystės – žinokis pats. Valstybė negali paveikti mūru stovinčių prekybininkų, pastarieji atsiriboję konfidencialumo įžadais, tačiau spaudžia gėrybių perdirbėją, šis – gamintoją. Ūkininkas sveriamų pinigų neturi. Didžiausio savo turto – žemės – tauraus gėrimo dėžutėje prie valdžios rūmų jis nenuneš. Telieka ieškoti kaimyno rankos. Šimtas dešimt tūkstančių ūkininkų, jeigu tikėsime statistika. Keistai dingojasi, jog asociacijos ir kooperatyvai juos ne vienija, o skaldo. Kraupu, jeigu tai vyksta politikų prašymu.
Justinas ADOMAITIS
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).