Nebus geros kainos – nebus pieno

„Latvijos pieno ūkiai dviem žingsniais toliau pažangos kelyje, nei mūsiškiai, galbūt tą lemia anksčiau įvykusi verslo konsolidacija“, – sako Lietuvos ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus vadovas Martynas Butkevičius. Neseniai jis su grupe rajono ūkininkų lankėsi keliuose Latvijos pieno ūkiuose, diskutavo su vietos žemdirbiais, savivaldos atstovais. Paralelės minorinės: Latvijoje likę 8 tūkst. ūkių su 148,6 tūkst. karvių banda, Lietuvoje 38460 pieno ūkių su 266662 karvių banda. Vysimės kaimynus…

Latvių pamoka
Prienų kraštas garsėja nedideliais šeimos ūkiais. Dažniausiai verčiamasi pieno gamyba. Tą lemia istoriškai susiklosčiusi žemėvalda, saugotinos Nemuno kilpų regioninio parko teritorijos. Agrarinis verslas – pagrindinis kaimo gyventojų pajamų šaltinis. Pastaraisiais metais dėl Lietuvos Vyriausybės priimto „Pieno įstatymo“ (LR Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną bei prekiaujančių pieno gaminiais nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas), suskirsčiusio pieno gamintojus į dešimtį grupių, pieno žaliavos supirkimo kainos sumažėjo katastrofiškai.
Pasak M. Butkevičiaus, latvių ūkininkai už pieno žaliavą gauna didesnę kainą ir šaiposi iš lietuviško fenomeno pieną vertinti pagal dešimtį grupių. Pavyzdžiui, 4 t pieno per dieną parduodantis latvis gauna daugiau nei 15 t parduodantis jo kaimynas, tačiau tą lemia susitarimai su savais ir kaimynų pirkėjais.
Lietuviams buvo parodyti du pieno ūkiai. Viename laikoma 540 Latvijos žalmargių, fermoje dirba 9 melžimo robotai, kitas – šeimos ūkis, jame 150 galvijų. Abiejuose ūkiuose fermos naujos, pritaikytos šaltam galvijų laikymui, darbo rankų poreikis minimalus. Pirmajame ūkyje anksčiau dirbo 20 žmonių, dabar liko keturi, antrajame ūkyje triūsia du šeimos nariai, turintys ir papildomą darbinių pajamų šaltinį. Ūkiuose įdiegta bandos valdymo programa, kontroliuojamas galvijų produktyvumas, žaliava parduodama kooperatyvams. Latvių ūkininkai prisipažino, jog modernizuoti fermas juos skatina brangstanti darbo jėga. Ypač trūksta melžėjų, nors siūlomas atlyginimas artimas tūkstančiui eurų. Tas pats laukia ir Lietuvos pieno gamintojų, kai jie atsisakys nedidelių šeimos ūkių, savo ūkius sustambins.

Problemas keičia dilemos
LŪS Prienų sk. vadovas M. Butkevičius teigiamai vertina Lietuvos žemės ūkio ministro Giedriaus Surplio iniciatyvas spręsti šalies pieno sektoriaus dilemas. Jau pati traktuotė liudija apie naują agrarinio sektoriaus vadovo požiūrį (kaip nurodo žodynas, dilema – samprotavimas, kurio prielaidas sudaro sąlyginiai ir skirstytiniai teiginiai).
Neseniai vykusiame ministro susitikime su šalies pieno sektoriaus atstovais buvo akcentuota, jog nuo 2014 m. mažėja karvių skaičius, mažėja primelžto pieno kiekis, stambėja pieno ūkiai. Drastiškai mažėja ūkių, kuriuose laikoma iki 19 karvių, tačiau daugėja ūkių, kuriuose laikoma 50 ir daugiau karvių.
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) duomenimis, šalyje veikia 41 354 įvairaus dydžio pieno ūkiai, 36 pieno perdirbėjai, iš jų 5 stambūs, nežinomas skaičius prekybininkų (penki iš jų stambūs) ir pieno žaliavos supirkėjų bei kooperatyvų „tarpsluoksnis“. Per praėjusius metus pieno gamintojai patyrė 4 proc. nuostolių, pieno perdirbėjai gavo 3 proc. pelno, prekybininkai – taip pat 3 proc. pelno. Tarpininkų pelnus gaubia paslaptis.

„Iš apačios“ formuojama pieno kaina
„Aš palaikyčiau ministro siūlymą pieno supirkimo kainą formuoti „iš apačios“, – kalba M. Butkevičius, – tam reikėtų pažaboti pieno žaliavos importą iš Latvijos ir Estijos, kuris sudaro 22 proc. perdirbamo Lietuvoje pieno kiekio, ir įteisinti regioniniu pagrindu veikiančią distribuciją“.
Pasak M. Butkevičiaus, būtent tokiu principu kainos formulė apskaičiuojama „Lietuviško pieno“ kooperatyve. Formulę sudaro pieno kaina ir logistikos kaštai. Šis principas padėtų konsoliduoti pieno ūkius, bendrai tariantis dėl žaliavos transportavimo kaštų. Seniai kalbama apie tarpininkų pelnus: Lazdijų rajone supirktas pienas vežamas į Rokiškį, kuriame jis dvigubai pabrangsta. „Grietinėlė“ atitenka ne ūkininkui, o distributoriui, paslaugos teikėjui.
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovai pasisako už vieną pieno supirkimo kainą, o ne dešimtį jos „lentynų“. Nuo 1990 -ųjų pieno ūkį puoselėjantis M. Butkevičius įsitikinęs, jog iniciatyva „iš apačios“ įgyvendinti vienos kainos formulę ne tik suvienytų pieno ūkius, bet ir paskatintų kooperaciją, išprovokuotų konkurenciją. Kuo arčiau pieninė, tuo naudingiau ūkininkui parduoti pieno žaliavą. Pasak M. Butkevičiaus, verslo racionalumo paieškų skatinami pieno gamintojai galėtų parengti projektą, kurio paramos intensyvumas siektų bent 80 proc., įsigytų modernų pienvežį su automatinio mėginių ėmimo įranga.

Kaina nepadengia gamybos kaštų
„Visų Vakarų Europos šalių ūkininkai bruzda dėl mažų pieno supirkimo kainų, nepadengiančių savikainos, – kalba Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis, – Europos pieno tarybos (EPT) vadovas Ervinas Šopges neseniai pareiškė, jog bendrijos ūkininkams pieno gamybos verslas yra nuostolingas. Pieno savikaina auga, tačiau kaina nuo to nekinta.“
EPT užsakymu buvo atlikta Prancūzijos, Vokietijos, Danijos, Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų pieno sektoriaus dalyvių ekonominės veiklos analizė. Parengtos ir pristatytos studijos duomenys rodo, jog pastarųjų 5 metų vidutinė pieno gamybos savikaina šešiose Europos Sąjungos šalyse svyravo nuo 41 iki 46 euro centų už kilogramą. Tačiau žaliavos supirkimo kaina per tą patį laikotarpį sudarė vidutiniškai 32 – 35 euro centus už kilogramą. Pieno gamybos kaštai visose šešiose šalyse 2017 m., įskaičius išlaidas darbo užmokesčiui ir vidutines grynąsias investicijas, buvo gerokai didesni už pieno supirkimo kainas ir sudarė nuo 43,39 ct/kg (Vokietijoje) iki 48,89 ct/kg (Liuksemburge). Net neįvertinus būtinųjų investicijų, vidutinis deficitas pastaruosius 5 metus buvo didelis ir svyravo nuo 14 proc. (Danijoje) iki 27 proc. (Belgijoje ir Prancūzijoje). Daugeliui ūkininkų pavyksta išsilaikyti tik todėl, kad uždirba lėšų iš ne žemės ūkio veiklos.
Pasak LŪS Prienų sk. pirmininko M. Butkevičiaus, latvių ūkininkas, laikantis 150 karvių, taip pat pieno savikainos ir kainos skirtumą dengia pajamomis iš kitos darbinės veiklos.

Analizuokime ŽŪM skelbiamas kainų suvestines
„Šalies pieno perdirbimo bendrovės iš Latvijos žalią pieną įsiveža dėl geresnės kokybės, – pastebi Lietuvos nacionalinio pienininkystės komiteto pirmininkas Evaldas Dikmonas, – visi kaimyninės šalies pieno ūkiai privalomai turi šaldytuvus, priešingu atveju iš jų žaliava nebus superkama. Ir tokia tvarka galioja jau keliolika metų. Naujasis žemės ūkio ministras pasisako už tokios sistemos įgyvendinimą Lietuvoje, tam pasitelkiant kainos mechanizmą“.
Pasak E. Dikmono, diskusijose su pieno gamintojais ir vykdomosios valdžios atstovais buvo iškeltas alternatyvus siūlymas – vietoje dešimties pieno kainų grupių (pagal superkamo pieno kiekį) pasirinkti tris žalio pieno supirkimo (ir kainos formavimo) būdus: iš punkto, iš ūkio šaldytuvo ir prie įmonės vartų. Daugiau teisių būtų suteikta pačiam gamintojui: supirkėjas jam už žaliavą mokėtų sutartą kainą, tačiau atskirą sutartį reikėtų sudaryti dėl logistikos. Kam deleguos šią paslaugą ūkininkas – jo rūpestis.
„Mes jau seniai tvirtiname, jog būtina atsisakyti tų dešimties pieno tiekėjų grupių, – sako E. Dikmonas, – tai iškreipia rinką, supriešina ūkininkus“.
Įpusėjus spaliui Žemės ūkio ministerija paskelbė praėjusių mėnesių pieno supirkimo kainas. Beveik šešios dešimtys kooperatyvų, įmonių, bendrovių už pieno žaliavos kilogramą mokėjo labai plataus spektro kainas. Viena Kupiškio r. ūkininkė teigė už pieno kilogramą gavusi 12 euro centų, tačiau išsiaiškino, jog supirkėjas prie įmonės vartų už tą patį kilogramą gavo 22 euro centus.
„Žemės ūkio ministerijos skelbiamas ataskaitas įdomu skaityti ir lyginti, – kalba žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius Vytautas Lekešys, – pastarųjų metų dinamika liudija apie mažėjantį superkamo pieno kiekį ir mažėjančias kainas.“
Pasak V. Lekešio, 2018 m. rugsėjo mėn. vidutinė natūralaus pieno (4,11 proc. riebalų ir 3,39 proc. baltymų) supirkimo kaina buvo 281,2 Eur/t, prieš metus ji siekė 314,9 Eur/t. Per 2018 m. rugsėjį buvo supirkta 126,3 tūkst. t pieno (5,3 proc. mažiau nei 2017 m. rugsėjį).
„Žinant superkamo pieno kiekius ir vidutines kainas, per devynis šių metų mėnesius šalies pieno gamintojai neteko beveik 27 milijonų eurų, – sako „Lietuviško pieno“ vadovas V. Lekešys, – dėl supirkėjų manipuliacijų kainodara pieno gamintojai, lyginant su praėjusiais metais, kasdien netenka po du šimtus tūkstančių eurų. Tikėtina, jog iki metų galo šalies pieno gamintojų praradimai, lyginant su 2017-aisiais, sudarys daugiau nei 35 milijonus eurų, nors valstybė visas dešimt ūkininkų grupių tarsi įsipareigojusi ginti nuo grobuoniškų žaliavos supirkėjų“…
LPGA prezidentas J. Vilionis pastebi, jog viešai skelbiamos pieno supirkimo kainos turėtų priversti ūkininkus susimąstyti apie savo verslo perspektyvą. Ne veltui trišalėje Pieno taryboje neseniai buvo pasigirdę siūlymų uždrausti tokių kainų suvestinių viešinimą. Ta pati Pieno taryba prieš dvejus metus pareikalavo atsisakyti pieno gamintojus skirstyti į dešimtį grupių, diferencijuojant pagal svorį žaliavos supirkimo kainas.

Pietų Korėjoje aptariama pienininkystės ateitis
„Stebime ES šalių pieno rinką, lankomės senųjų Europos šalių pieno ūkiuose, – pasakoja asociacijos „Kooperacijos kelias“ vadovas Jonas Kuzminskas, – austrų, vokiečių, belgų, olandų pieno ūkiai nedideli – trys dešimtys karvių, juose dirba vienos šeimos nariai, tačiau pieno gamyba kooperuota, siejama su perdirbimu. Ir ten kyla problemų dėl produkcijos gamybos kaštų ir supirkimo kainos“.
Pasak J. Kuzminsko, šiandien ŽŪM vadovybė į šalies pienininkystės sektoriaus strategiją pasižiūrėjusi filosofiškai. Įstatymas, reglamentuojantis dešimt pieno gamintojų grupių ir kainų, nėra tobulas, tačiau jis apsaugo ūkininką. Siūlymas dviem sutartimis atskirti pieno supirkimą ir logistiką, pasak J. Kuzminsko, yra sunkiai įsivaizduojamas. Tas eliminuotų iš rinkos smulkiuosius pieno gamintojus.
ŽŪM duomenimis, pieno gamybos sektoriuje 76,4 proc. sudaro ūkininkai ir šeimos ūkiai, 23,6 proc. – žemės ūkio bendrovės. Valstybės agrarinio sektoriaus strategijoje skelbiama, jog 2030 m. pienininkystė bus populiari žemės ūkio šaka, bus laikoma 378 600 karvių (2017 m. buvo 252 900), primelžiama ir parduodama 3 mln. t pieno (2017 m. buvo 1,4 mln. t). Pienininkyste 2030 m. versis ir dalis grūdininkų.
„Jeigu nebus už pieną mokama gera kaina, visos strategijos liks vėjams, – įsitikinęs J. Kuzminskas, – kaime mažėja žmonių, norinčių puoselėti pieno ūkius, nes tai vergovė – darbas 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę“.
„Valstybė neturėtų kištis į pieno gamintojo ir pieno perdirbėjo susitarimus, jeigu jie sudaryti laikantis galiojančių įstatymų, – įsitikinęs Lietuvos nacionalinio pienininkystės komiteto pirmininkas E. Dikmonas, šią savaitę dalyvaujantis pasaulio pienininkystės kongrese Pietų Korėjoje, – pasaulio praktika liudija apie pieno gamintojų ir perdirbėjų kooperaciją, verslų konsolidavimą, tarptautinį bendradarbiavimą“.

Justinas ADOMAITIS