Užrakinkime kaimą

Žmogus savo žingsnius grindžia racionaliais skaičiavimais, valdžia – politiniais sprendimais, dažnai neturinčiais nieko bendro su sveiku protu. Neseniai teko būti liudininku, kaip tikėjimas gali daryti stebuklus. Popiežius Pranciškus Lietuvoje atrado kovose užgrūdintą ir vilties sklidiną Bažnyčią, ją tapatindamas su žmonių bendruomene. Viso jo kelio mūsų tėvynėje dėmesio centre buvo paprastas, klystantis ir drauge išsivadavimo iš priklausomybių ieškantis mažasis žmogus. Nemieganti, laimingo jaunimo, darnių šeimų sklidina Lietuva, pasaulio masteliu – jaukus kaimas.
Praėjusius du priespaudų ir okupacijų šimtmečius lietuvių papročius, tradicijas, kalbą ir dorovę išlaikė kaimas. Vienu mums dar menamu laikotarpiu sklandė sąvoka „bažnytkaimis“, tačiau sovietmečiu šis pavadinimas įgavo konotacinę prasmę, buvo tapatinamas su tamsa, prietarais, uždarumu ir piliečių gebėjimo mąstyti sekluma. Melioracijos, elektrifikacijos ir kolektyvizacijos priežastimis prisidengdama valdžia būrė nuo jos valios priklausančias kolūkines gyvenvietes, tarsi žinodama, jog būtent šis veiksmas – užprogramuoti ateities socialiniai skauduliai ir beribiai konfliktai, ypač naudingi visų laikų politikams. Nuo 1959 m. iki 1989 m. iš Lietuvos administracinio vietovių sąrašo ištrinta 5600 kaimų pavadinimų. Vien tik marios nuo Kauno iki Birštono pasiglemžė penkias dešimtis. Per pastaruosius du dešimtmečius pavadinimų neteko 6050 vietovių. Dar keturi tūkstančiai kaimų turi tik pavadinimus.
Mūsų politikai retsykiais prisimena šalies regionų vystymą, išprašo Briuselio pinigų bendruomenių centrams, sporto aikštynams statyti. Po įkurtuvių naujuosius projektus nugula dulkės. Kaime nėra žmonių. Verslo žinovai teigia, jog ekonomika nesivysto ten, kur nėra resursų. Kaimai tuštėja ir šis procesas yra neišvengiamas. Dar neseniai Lietuvos periferijos žvyrkeliais šmirinėjusiems mokykliniams geltoniesiems autobusiukams jau ieškoma savininkų mieste. Seniū-nai keiksnoja valdžią dėl valstybės lėšų taupymo regionų sąskaita. Gal pasinaudojus kitų šalių praktika? Pavyzdžiui, Šveicarijoje, Vokietijoje žiemą įprasta „uždaryti“ kaimus, pavyzdžiui, nevalyti kelių. Apžvalgininkų teigimu, esant šiandieninei šalies demografinei situacijai ir ekonomikos struktūrai, nėra būtinumo gyvenimo vietą rinktis ne mieste. Vystymosi perspektyvą turi būtent miestai. Briuselis iš anksto planuoja paramą Lietuvai skirti dviem adresais: Vilniui ir kas liko už jo. Pasirodo, ES bendrijai ir nacionalinei valstybei per brangu rūpintis vietovių infrastruktūra – mokyklomis, ligoninėmis, keliais, kai gyvenamąsias vietoves ženklina sodybos užkaltais langais. Ekonomistų teigimu, reikia skaičiuoti pinigus, nes tai visos visuomenės lėšos, ir vystyti tas teritorijas, kuriose tai galima padaryti geriau ir lengviau. Reikia kurti gerai apmokamas darbo vietas. Žmonės turi važiuoti į darbą, o ne atvirkščiai. Ar ne taip mūsų rajone buvo, kai Alytuje statė medvilnės, šaldytuvų, mėsos, skydinių namų kombinatus? Verslas neatvažiuos ten, kur darbo vietas sukurti brangiai kainuoja. Tai normali ekonominė situacija. Žmonės patys supranta, kad kaimas neturi ateities ir dėl to jį palieka. Dešimtimis ir šimtais „uždaromi“ kaimai. Ir tai tęsis, kol dauguma šalies gyventojų susikoncentruos miestuose.
Tokios ekonomistų, verslo apžvalgininkų prognozės nė kiek neguodžia pasišventusiųjų gyventi kaime. Kai apie 2000-uosius Lietuva rengėsi narystei Europos Sąjungoje, svečiai iš Vakarų šalių, juos lydintieji mūsų politikai sutartinai kalbėjo apie kaimą kaip vietą gyventi. Ne apie verslą, darbo vietų kūrimą, bet būtent apie vietą gyventi. Niekas negalvojo apie prasidėsiančią kaimiečių emigraciją į miestus ir užsienį. Statistikos departamento duomenimis, 2007 m. kaime buvo 1 082 625 gyventojai, 2017 m. – 936 836. Prarasti 145 789 kaimiečiai.
Popiežius Pranciškus į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis atvyko susipažinęs su mūsų tikėjimo ar netikėjimo tradicijomis, vidaus ir išorės grėsmėmis. Šimtatūkstantinei Kauno Santakos parke susirinkusių žmonių bendruomenei (ne miniai!) jis suteikė viltį tikėti tuo, ką darai, ir daryti tai, kuo tiki. Carinės priespaudos metais kaimo močiutė mokė vaikus skaityti iš „Aukso altoriaus“, Tilžėje, tuometėje Vokietijoje, spausdintos maldaknygės. Sovietmečiu tokios pačios močiutės vaikus vedė į bažnyčią, mokė gerbti tėvus ir mylėti tiesą. Kaimas maitino išėjusiuosius į mokslus, siuntiniais nuo bado mirties gelbėjo Sibiro tremtinius. Kaimo žmogus turėjo galimybę pasitikti patekančią saulę ir ją palydėti už regimai tolimo horizonto. Sekmadienius jis skirdavo maldai, kaip padėkai už šešias darbo dienas. Šiandien politikai, pasaulietinės valdžios atstovai tvirtina, jog valstybei per brangu išlaikyti kaimą, o ir horizontas jau žinomų asmenų privatizuotas. Paskui tuštėjančias ir iš žemėlapio ištrinamas gyvenvietes užrakinamos ir žmonėms kitados tarnavusios bažnytėlės. Atsiranda susipratusių ūkininkų, kurie prižiūri tylinčius maldos namus. Šventadieniais bažnyčią atrakina, iš miesto parapijos atvažiavęs kunigas aukoja šv. Mišias, per atlaidus suguža kraštiečiai, visi, kam brangus šis kaimas, nors jo pavadinimas seniai panaikintas.
Per šalies kaimo mokyklų naikinimo vajų ūkininkai vietos valdžiai siūlė išlaikyti ugdymo įstaigas, netgi mokėti atlyginimą mokytojai. Neprireikė, pasiliko rūpestį rinkimų pažadams.
Kaimo žmogaus gyvenimas – ne tik eilutė šalies biudžete. Tai valstybės turtas, didžia dalimi neišmatuojamas. Bažnyčia motyvuoja žmogų atsiverti, pajusti artimo bendrystės dovaną, tapti kūrėju. Žinomas širdies chirurgas kviečia artimuosius padėti ligoniui sveikti kolektyvine malda. Praeityje žodžio auka žemdirbys pradėdavo pavasario sėją, šeima prie stalo sėsdavo irgi sukalbėjusi maldą. Šią vasarą jaunas ministras pašmaikštaudamas pasiūlė žemdirbiams dėl užsitęsusios sausros melstis ir Dievą prašyti paramos.
Panašu, jog šiandien ir regionų politika Dievo valioje. Suskaičiuokime judančiuosius kaime, įvertinkime, kiek jų žiemą praleis pas vaikus ar anūkus mieste, ir uždarykime kaimą ramybės sezonui. Iš šiltų kraštų po atostogų grįžęs ūkininkas kaip šventasis Izidorius prieš sėją kaimą atrakins, rudenį pardavęs derlių vėl pakabins spyną. Kiek su-taupys valstybė!

Justinas ADOMAITIS