„Atminties takui“ – 30

„Atminties takas“ – tai pirmasis medžio skulptūrų ansamblis Lietuvoje stalinizmo aukoms, tremtiniams prisiminti. Šį ansamblį reikia laikyti pirmu rimtu bandymu per daugelio kartų patirtį išreikšti mūsų amžiaus tragediją, skausmą, viltį ir tikėjimą ateitimi.“ (Alė Počiulpaitė).
1988 metų rugsėjo mėnesį Rūdupio kaime, prie buvusios Birštono turistinės bazės degalų sandėlio esančioje sargo P.Jasiūno sodyboje, pradėjo triūsti vienuolika drožėjų: Vidas Cikana, Genutis Dudaitis, Pranas Kaziūnas, Marijonas Misevič, Raimundas Puškorius, Vladas Rakuckis, Alvydas Seibutis, Jonas Tvardauskas, Romas Venckus, Rimantas Zinkevičius, Viktoras Žilinskas.
Atminties ansamblio kūrimą organizavo Birštono turistinė bazė (direktorius Kazys Stankevičius), Lietuvos liaudies meno draugija. Tautodailininkus subūrė tuometinis Birštono kultūros centro vaikų klubo „Uosiukas“ vadovas Romas Venckus. Finansavo Birštono miesto vykdomasis komitetas ir Respublikinė turizmo taryba. Už simbolinę kainą ąžuolus parūpino Prienų miškų ūkis.
Tautodailininkus konsultavo tuometinis Birštono architektas Feliksas Jackevičius, skulptorius Jonas Meškelevičius. Užrašus ant koplytstulpių padėjo sukurti rašytojas Vytautas Petkevičius, kuris plenero pradžioje į stovyklą atnešė Lietuvos trispalvę ir kartu su tautodailininkais ją pakabino.
Niekada nepamiršiu malonaus bendravimo su tautodailininkais. Į stovyklą mane nusivežė Romas Venckus. Tada pirmą kartą pamačiau plevėsuojančią trispalvę, gėrėjausi drožėjų darbais. Mane sužavėjo ypač kruopštus Vlado Rakucko kūrinys: „Motinų skausmui ir kūdikių klyksmui, sustingusiems Sibiro speige“.
Nuoširdžiai triūsdami, nepaisydami darbo valandų, meistrai per gana trumpą laiką baigė medžio darbus. Metalines koplytstulpių viršūnes iškalė Aleksandras ir Vladimiras Kuzinai. Rugsėjo antroje pusėje koplytstulpiai buvo pastatyti Alksniakienio (Druskų) miško pakraštyje, netoli Nemuno.
„Atminties tako“ atidarymo šventė vyko 1988 m. rugsėjo 24 d. Sąjūdis jau buvo sujudinęs visą Lietuvą, žmonės buvo aktyvūs. Į iškilmes suplaukė didžiulė minia žmonių, net turistai stebėjosi: „Kas čia vyksta?“. Birštoniečiams patekti už Nemuno tada nebuvo jokios problemos – keltas kursavo nuolat ir persikėlimas kainavo (jei neklystu) tik 5 kapeikas.
Atidarymo šventėje kalbėjo Birštono turistinės bazės direktorius Kazys Stankevičius, vykdomojo komiteto pirmininkas Antanas Serafinas Zenkevičius, rašytojas Vytautas Petkevičius, nuolatinis Atgimimo renginių dalyvis Stakliškių lietuviško midaus gamyklos direktorius Aleksandras Sinkevičius.
Kai prabilo 1941 m. tremtinys, ilgametis Birštono girininkijos girininkas Arvydas Vilkaitis, ne vienam biro ašaros. „Tik Tėvynės ilgesys, viltis kada nors sugrįžti padėjo išlikti, bet kiek daug ne vien mūsų tautiečių kaulų liko Lenos žiotyse išsimėčiusiose salose, salelėse“, – prisiminė a.a. A.Vilkaitis. Ten liko ir girininko tėvas, profesorius Vincas Vilkaitis.
Perkirpus juostelę, žmonės apžiūrėjo ansamblio koplytstulpius, o meistrai papasakojo apie jų kūriniuose įkūnytas idėjas. Nors Romas Venckus tiesiogiai neįvardijo, kam skirta jo skulptūra „Už ką?“, tačiau birštoniečiai suprato, kad ji simbolizuoja lapteviečių atstovą.
„Atminties tako“ pašventinimo iškilmės vyko 1989 m. gegužės 22 d. Prie jų organizavimo daugiausia prisidėjo jau susibūrę draugėn Prienų krašto tremtiniai. Vėl suplaukė daug žmonių. Prie tarp pušų paruošto altoriaus šv.Mišias aukojo tuometinis Prienų parapijos klebones Juozapas Užupis, kuris pasakė prasmingą pamokslą, o po pamaldų pašventino visus koplytstulpius. Trumpą mitingą B.Brazdžionio eilėmis pradėjo tuometinė Birštono kultūros rūmų direktorė Veronika Zuzevičienė. Kalbėjo Turistinės bazės direktorius Kazys Stankevičius, Prienų „Tremtinio“ klubo pirmininkas Povilas Norvaiša, sąjūdietis Stanislovas Taišerskis, tremtinys Pranas Morkūnas.
Tremtiniai paruošė nemažai stendų su tremties eksponatais. Pageltusiose nuotraukose – Sibiro taiga, kalnai, barakai ir kapinių kryžiai. Moksleiviai paruošė piešinių parodėlę, kurioje buvo nemažai gedulo spalvos, sulūžę kryžiai, sutryptos Trispalvės.
Reikia pasidžiaugti, jog neišsipildė kai kurių birštoniškių (daugiausia tremtinių) būgštavimai, kad „Atminties takas“ bus apleistas, nelankomas ir siūlė koplytstulpius perkelti šiapus Nemuno ir sustatyti ant apsauginio pylimo. Šis klausimas buvo svarstomas ir Birštono taryboje. Perkėlimui pasipriešino kampiškėnai, o atkakliausiai jį gynė a.a. Kazys Beleška, kuris, niekieno neraginamas, tvarkydavo koplytstulpių aplinką, pamerkdavo gėlių. Dabar jo darbą tęsia Birštono miesto tvarkymo tarnybos darbininkas, į tėviškę gyventi sugrįžęs K.Beleškos sūnus Justinas. Koplytstulpiai niekada nebuvo išterlioti įvairiais užrašais. Tačiau atsirado ir piktavalių. Pirmiausia pradėjo dingti mediniai varpeliai, kuriais savo koplytstulpį „Numesk, Tėvyne, rūbą seną“ buvo papuošęs Ginutis Dudaitis. Buvo nuplėštas vienas kitas varinis stogelis. Dviejuose pasidarbavo paukšteliai – prasikalė skyles ir įsiruošė savo būstus. Ansamblio aplinka nuolat rūpinasi ir miškininkai.
Kai buvo kuriamas ansamblis, Algimantas Sakalauskas plenere nedalyvavo. Tačiau jo ir miškininkų iniciatyva jau du kartus atnaujinti „Atminties tako“ statiniai. Darbavosi Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto studentai. Kruopščiai nuvalius statinių paviršių, jie nutepti specialia impregnuojančia medžiaga. Atnaujinti ir poilsio aikštelėje esantys suoliukai.
Tačiau Ginučio Dudaičio koplytstulpio mediniai varpeliai nesuskambėjo, nes studentai jų neatgamino. Liko neužkalti ir paukštelių įsiruošti būstai.
Lygiai po dvidešimt penkerių metų nuo „Atminties tako“ atidarymo rugsėjo 24 d. į Alksniakiemio (Druskų) miško kampelį vėl susirinko nemažai žmonių. Atvyko Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, tuometis jos pavaduotojas Juozas Aleksandravičius, buvusios Turistinės bazės direktorius Kazys Stankevičius, buvęs architektas Feliksas Jackevičius, dar gyvavusios Prienų miškų urėdijos urėdas Robertas Judickas ir pavaduotojas Jonas Koklevičius, miško šeimininkas girininkas Valentinas Armonas, rašytojo Vytauto Petkevičiaus žmona Raisa ir dukra Liuda, Lietuvos sąjūdžio metraštininkė Angonita Rupšytė, VĮ „Meninė drožyba“ vadovas Algimantas Sakalauskas ir penki ansamblio kūrėjai: Vidas Cikana, Ginutis Dudaitis, Raimundas Puškorius, Viktoras Žilinskas, Rimantas Zinkevičius.
Minėjimą tuomet organizavo Birštono savivaldybė, muziejus, gimnazija, urėdija. Garbūs svečiai pasakė daug prasmingų kalbų, tautodailininkai prisiminė apie kūrybos procesą, prie visų stogastulpių Birštono jaunieji šauliukai uždegė žvakeles. Visi minėjimo dalyviai vieningai traukė „Lietuva brangi“ ir kitas patriotines dainas, kurias vedė Atgimimo dainius Vytautas Babravičius. Į renginį jį pakvietė Prienų miškų urėdija. Baigiant minėjimą merė pakvietė visus čia susirinkti ir po 5-erių metų.
Nežinau, kiek žmonių „Atminties take“ lankėsi š.m. rugsėjo 24 d. Mes su muziejaus direktorės pavaduotoju Vytautu Šeškevičiumi take lankėmės dar vasarišką rugsėjo 20 d. Visų koplytstulpių aplinka buvo kruopščiai sutvarkyta, sutikome ir keletą lankytojų.
Kol buvau nepatyrusi traumos, viena ar su draugais dažnai būdavau Alksniakiemio miške: uogaudavome, grybaudavome ir būtinai užsukdavome į „Atminties taką“. Vaikštinėjome po jį ir su Maironio muziejaus direktore Aldona Ruseckaite. Ji atidžiai apžiūrėjo visus koplytstulpius ir parašė straipsnelį, kurį panaudojo Prienų miškų urėdija lankstinuke „Atminties takas Alksniakiemio miške“. Lankstinukas buvo visiems išdalintas 25 -mečio minėjimo metu.
A.Ruseckaitei labiausiai patiko R.Venckaus skulptūra „Už ką?“ „Tai gyvas priekaištas už sulaužytus likimus, už Sibiro tremtinius, mirtis, badą, šaltį. Skulptūros figūra susirietusi į kamuoliuką – tarsi dar neatsitiesusi, negrįžtamai praradusi gyvenimą, laiką, sveikatą… /…/ Kuriant šį taką 1988 m., visi tautiniai ženklai buvo labai brangūs ir įdomūs, juos viešai eksponuoti dar reikėjo drąsos. Savo vertės niekas neprarado ir šiandieną, nes skulptūros atidengtos už visas Lietuvos kančias, kurių negalima užmiršti,“ – maža ištraukėlė iš A.Ruseckaitės teksto.
Važiuodami su Vytautu patyrėme ir „siurprizą“. Ant buvusios Janušauskų sodybos namo kabo lentelė: „Verknės g.“. Ši gatvė jau prieš keletą metų pervadinta į „Kampiškių“ gatvę, bet pakeisti užrašą Birštono mieste nėra kam, nors visuose savivaldybės kaimuose gatvių pavadinimai seniai yra.
Teresė Murauskaitė
Vytauto Šeškevičiaus nuotr.