Kas esate, popiežiau Pranciškau?

Visada žmogui įdomu, koks yra kasdienis aukšto dvasininko gyvenimas, įpročiai, pomėgiai, aistros? Knygoje „Popiežius Pranciškus. Pokalbiai su Jorge Bergoglio“ Sergio Rubin ir Francesca Ambrogetti aprašo daug gyvenimo detalių. Popiežius teigia, jog būti kunigu jam visuomet patiko. Mylimiausias asmuo yra jo senelė. Pasaulio aktualijas sužinantis iš dienraščių, radijo laidų. Mėgsta klausytis klasikinės muzikos. Jaunystėje turėjęs draugę, tačiau, pajutęs religinį pašaukimą, draugystę nutraukė. Jaunystėje turėjo pomėgį rinkti pašto ženklus, skaityti knygas. Labai patinka F. Holderlino poezija, F. Dostojevskis, Marechalis. Muzikos kūrinys, kuris žavi labiausiai: tai Beethoveno trečioji uvertiūra. Kalbėdamas apie šokius, popiežius sako, jog tango šokis tarsi smelkiasi jam iš vidaus. Užaugęs Buenos Airėse, išmoko šokti šį šokį dar jaunystėje. Tėvai nuo jaunystės vaikus auklėdami vesdavosi į kino filmus, juos trumpai paaiškindavo, nurodydavo keletą aspektų.
Kalbėdamas apie poilsį, popiežius išsitarė, jog jam pakakdavo per parą miegoti penkias valandas. Argentinos jis visada ilgisi, myli savo namus, anksčiau kelionių vengdavo.
Paklaustas apie didelio pasiaukojimo kasdieniame gyvenime reikšmę, popiežius sako, jog jam tai daug reiškia, kaip pavyzdį pateikė maldą po vidurnakčio. Vertybes – meilę, dėmesį kitam, švelnumą – išskyrė kaip svarbiausias. Todėl jis prašo Dievo visados geros širdies… Brevijorius (dvasininko maldynas) ir užrašų knygelė yra popiežiaus brangintinos knygos. Malda jis pradeda ir baigia dieną, o užrašinėje yra visi svarbiausi atliktini darbai, adresai, telefonai. Brevijoriuje saugomi ir popiežiaus senelės testamentas, laiškai. Senelės testamente yra šie žodžiai: „Trokštu, kad mano anūkai, kuriems atidaviau visą savo širdį, gyventų ilgai ir laimingai, bet jei vieną dieną juos prislėgs skausmas, liga ar artimo žmogaus netektis, noriu, kad jie nepamirštų, jog atodūsis priešais tabernakulį, kuriame esti pats didžiausias ir didingiausias kalinys, ir Marijos žvilgsnis prie kryžiaus gali išgydyti pačias giliausias ir skausmingiausias žaizdas.“
Štai tokią asmenybę formavo šeima. O toliau pateikiama keletas paties popiežiaus Pranciškaus minčių, kurios tegul įves mus į būsimo susitikimo su popiežiumi temą „Jėzus Kristus – mūsų viltis.“
…
Nepasiduok nakčiai: atmink, kad pirmutinis priešas, kurį reikia įveikti, nėra išorėje: jis yra viduje. Todėl nepalik vietos karčioms ir tamsioms mintims. Šis pasaulis yra pirmasis Dievo padarytas stebuklas, ir Dievas įdėjo į mūsų rankas naujų stebuklų malonę. Tikėjimas ir viltis eina drauge pirmyn. Tikėk iškiliausių ir gražiausių tiesų buvimu. Pasitikėk Dievu Kūrėju, Šventąja Dvasia, kuri viską veda į gėrį, į Kristaus apkabinimą, kuris laukia kiekvieno vyro ir moters gyvenimo pabaigoje; patikėk, Jis laukia tavęs. Pasaulis keliauja dėka daugybės vyrų ir moterų, praskynusių kelią, stačiusių tiltus, svajojusių ir tikėjusių, nors aplink girdėjosi pašaipūs žodžiai.
Niekuomet negalvok, kad ši kova, kurią kovoji čia, yra visiškai bevertė. Mūsų gyvenimas nesibaigs žlugimu. Mumyse plaka amžinybės sėkla. Dievas nenuvilia: jei Jis įdiegė viltį į mūsų širdis, Jis nenori mūsų širdžių sugniuždyti nuolatiniais nusivylimais. Viskas gimsta tam, kad žydėtų per amžinąjį pavasarį. Dievas ir mus sukūrė, kad žydėtume. Atsimenu tą dialogą, kai ąžuolas paprašė migdolmedžio: „Papasakok man apie Dievą.“ Ir migdolo medis pražydo.
…
Jėzus atnešė į pasaulį naują viltį ir tai padarė panašiai kaip grūdas: Jis tapo labai mažas, kaip kviečio grūdas; Jis paliko dangiškąją šlovę, kad ateitų pas mus. Jėzus „nukrito į žemę.“ Tačiau to dar nepakako. Idant atneštų vaisių, Jėzus išgyveno meilę iki galo ir leidosi praveriamas mirties, panašiai kaip grūdas atsiveria po žeme. Būtent ten, pačiame giliausiame Jo pažeminimo taške, kuris taip pat yra iškiliausias meilės taškas, prasiskleidžia viltis. Jei kas nors paklaustų: „Kaip kyla viltis?“ – „Nuo kryžiaus. Pažvelk į kryžių, žvelk į nukryžiuotą Kristų, iš ten kyla viltis, kuri niekuomet nepraeina, kuri tęsiasi iki amžinojo gyvenimo. Ši viltis išdygo iš pačios meilės galios: nes meilė „viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7). Meilė yra Dievo gyvenimas ir atnaujina visa, ką pasiekia. Per Velykas Jėzus perkeitė mūsų nuodėmę į atleidimą, mūsų mirtį į prisikėlimą, mūsų baimę į pasitikėjimą. Štai kodėl ant kryžiaus gimė mūsų viltis, ten ji nuolat gimsta iš naujo. Todėl su Jėzumi visos mūsų tamsybės gali būti perkeistos į šviesą, kiekvienas pralaimėjimas – į pergalę, kiekvienas nusivylimas – į viltį. Kiekvienas, taip, kiekvienas. Viltis nugali viską, nes ji gimsta iš Jėzaus meilės, – Jėzaus, kuris tapo kviečio grūdu, nukrito į žemę, mirė, kad duotų gyvybę, o iš to meilės kupino gyvenimo kyla viltis.
…
Kai pasirenkame Jėzaus viltį, palengva suvokiame, kad gyvenimo sėkmės kelias yra panašus į tą grūdą, jis grindžiamas nuolankia meile. Nėra kito būdo, kaip nugalėti blogį ir teikti viltį pasauliui.(…) Jėzus aiškiai nusako: Kas myli savo gyvybę, ją pražudys“ (Jn 12, 25). Esi nepasotinamas, sieki turėti daugybę dalykų, bet… viską prarasi, net savo gyvybę. Tai reiškia: kas myli savo nuosavybę ir gyvena dėl savo interesų, prisipildo savęs ir žlunga. O kas priima, yra pasirengęs padėti ir tarnauja, tas gyvena pagal Dievo valią: jis tampa nugalėtoju, išsaugo save ir kitus, tampa vilties sėkla pasauliui. Malonu padėti tarnauti kitiems… Galbūt pavargsime! Tačiau toks yra gyvenimas, o širdis kupina džiaugsmo ir vilties. Tai yra drauge meilė ir viltis: tarnauti ir duoti. Iš tikrųjų šios tikros meilės kelias yra kryžius, pasiaukojimas, kaip Jėzaus.
…
Mes gerai žinome, kad Viešpaties Jėzaus mums paliktas didysis įsakymas yra apie meilę: mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir mylėti artimą kaip save (plg. Mt 22, 37-39). Tai reiškia, kad esame pakviesti mylėti ir praktikuoti artimo meilę. Tai yra mūsų aukščiausias pašaukimas, mūsų išskirtinis pašaukimas. Jis taip pat susijęs su krikščioniškosios vilties džiaugsmu. Kas myli, turi vilties džiaugsmą, kylantį iš susitikimo su didžiąja meile, tai yra Viešpačiu. (…) Tačiau meilė pirmiausia yra malonė, dovana. Gebėjimas mylėti yra Dievo dovana, ir turime jos prašyti. Jis noriai ją duoda, jei to prašome. Artimo meilė yra malonė. Jos esmė – atskleisti ne tai, kas esame, bet ką mums Viešpats dovanoja ir ką mes laisva valia priimame. Ji negali reikštis per susitikimą su kitu žmogumi, jei pirmiau jos nekildina susitikimas su romiuoju ir gailestinguoju Jėzaus Veidu. (…) Prisikėlęs Viešpats, kuris gyvena tarp mūsų, gyvena su mumis, gali išgydyti mūsų širdį: Jis tai daro, jeigu mes to prašome. Būtent Jis mums leidžia mūsų mažume ir skurdume patirti Tėvo užuojautą ir švęsti meilės stebuklus. Taip mes suprantame, jog viskas, ką galime išgyventi ir padaryti dėl savo brolių, yra tik atsakas į tai, ką Dievas padarė ir tebedaro dėl mūsų. Pats Dievas, įsirengęs buveinę mūsų širdyje ir mūsų gyvenime, išlieka artimas ir tarnauja visiems, kuriuos kasdien sutinkame savo kelionėje, pradedant nuo paskutiniųjų ir labiausiai reikalingų pagalbos, kuriuose Jis pirmiausia atpažįstamas. (…) Apaštalas Paulius priminė mums paslaptį – aš pavartosiu jo žodžius – „džiaugsmo viltyje“ paslaptį (plg. Rom 12, 12): džiaugtis viltyje. Tai vilties džiaugsmas, nes žinome, kad visomis aplinkybėmis, net labiausiai priešiškomis, taip pat nepaisant mūsų asmeninių trūkumų, Dievo meilė niekuomet nesiliauja. Todėl su mus aplankančia ir mūsų širdyse gyvenančia malone bei ištikimybe gyvenkime ta džiaugsminga viltimi, pagal savo menkas galimybes dovanodami savo broliams visa tai, ką kasdien iš Jo gauname.
Parengta pagal knygą: Popiežius Pranciškus. Džiaukitės viltyje. Artuma. 2018.
Roma Zajančkauskienė