Ir po 77 metų vis dar skauda, vis dar širdį spaudžia…

1941 metų birželio 14 -osios naktį lietuvių tautą ištiko tragiškas likimas – prasidėjo masinis lietuvių tautos trėmimas į buvusios Sovietų Sąjungos gūdžiausias teritorijas. Per visą tremties laikotarpį, kuris tęsėsi iki 1952 metų, iš Lietuvos krašto ištremta apie 132 000 žmonių, tačiau tikslus skaičius iki šiol nėra žinomas, todėl ši diena paskelbta Gedulo ir vilties diena. Birželio 14 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vyko tremties fotografijų parodos „Negrįžusiems“ pristatymas, skirtas tremtinių paminėjimui.
„Prieš 77 -erius metus birželio 14 -oji, kaip duonos kepalą, suraikė gedulo riekes. O ant stalo… Didelės šeimos pusryčių stalo nukrito tik menki vilties trupiniai. Kad ir kokie menki tie vilties trupiniai buvo, jie padėjo Lietuvai išgyventi čia, prigimtinėje žemėje. Jie padėjo išbūti Lietuvai ten, svečioje Sibiro žemėje. Tik ar padės sugrįžti negrįžusiems..?“, – šiais jausmingais žodžiais minėjimą pradėjo renginio vedėja Dalia Bredelienė, kviesdama susirinkusius kartu prisiminti tragiškus praeities įvykius ir pagerbti jų liudytojus.
Renginyje dalyvavo ekspedicijų į lietuvių tremties ir žūties vietas Sibire organizatorius ir vadovas, bendrijos ,,Lemtis“ pirmininkas bei fotografijų parodos „Negrįžusiems“ autorius Antanas Sadeckas. Minėjimo metu buvo pristatyta Antano Sadecko knygų apie lietuvių tremties vietas Sibire trilogija „Negrįžusiems“, „Obels žiedų ašara“, „Tėvyne, ilgesy miriau“ ir ketvirtoji autoriaus knyga „Mano keliai“. Knygų ištraukos virpino susirinkusiųjų širdis ir neleido nuo skruostų nudžiūti ašaroms. Dar didesnis skausmas suspaudė krūtinę išvydus autoriaus fotografijas iš vietų, kuriose buvo ne vieno iš mūsų tėvai, seneliai ar proseneliai. Renginio metu skambėjo ansamblio „Aksomas“ atliekamos jausmingo dainos bei Daivos Radzevičienės ir Lino Jankausko instrumentų dueto muzika.
Sunku apsakyti, koks skausmas ir širdgėla iki šiol slegia žmones, išgyvenusius tokį žiaurumą, koks akmuo slegia tremtinių artimųjų krūtines ir visą Lietuvos tautą, todėl viso renginio metu žmonių širdys plakė bendru prisiminimų ir liūdesio ritmu.
Prisiminkime…
Tą lemtingą birželio 14 -osios naktį Sovietų sąjungos pareigūnai, pakėlę šeimas iš miego, įsiverždavo į gyventojų namus, čia pat surengdavo vertingų daiktų kratą ir pranešdavo apie jų „išvežimą į kitas Sovietų Sąjungos šalis“.
Į tremties nasrus patekę žmonės gyveno ypač žiauriomis sąlygomis, nors iš tikrųjų žodis „žiaurus“ čia pernelyg švelniai skamba, nes tuo metu su tremtiniais apskritai nebuvo elgiamasi, kaip su žmonėmis. Tremtiniai buvo vežami gyvuliams skirtuose vagonuose, į juos per prievartą buvo grūdami netgi seneliai, kūdikiai, ligoniai ir nėščios moterys. Žmonės buvo priversti dirbti beprasmius, sunkius fizinius darbus, juos kankino šaltis, badas ir kitos baisios sąlygos. Šio masinio lietuvių tautos genocido metu žuvo apie 88 proc. per prievartą išvežtų žmonių.
Rimantė Jančauskaitė