Lietuvos valstybės 100 metų atkūrimo jubiliejui. Sovietinio genocido pradžia 1941 m. ( III). Sudaužyti krašto mokytojų likimai

1941 m. susimąstymai prie vaikų karstelių
1941 m. rugsėjo mėn. 17 diena. Barnaulas. Prie ketverių metų dukrytės Gražinos karsto sustojo mokytojai Skučai, mokytojavę Krokialaukyje. Prie sesutės karstelio taip pat stovi 9 metų broliukas Algimantas ir 7 metų Mindaugas,šiuo metu gyvenantis Jiezne. Sunkiomis atsisveikinimo ir kančios akimirkomis susimąstyme prabėgo visas tėvelių gyvenimas. Angelė Kandrotaitė – Skučienė gimė 1895 m. Sundakuose. Šeimoje dar augo brolis Antanas, sesės Veronika, Banė ir Antosė. Kandrotų šeima buvo darbšti, dievobaiminga, bet pertekliumi niekada nesigyrė. Angelė labai norėjo tapti mokytoja, bet realių galimybių tai pasiekti nebuvo. Tiesiog laimė, kad Angelei padėjo Jiezno dvasinis ganytojas Jonas Galaunė. Jam tarpininkaujant Angelė nuo 1921 iki 1923 metų dirbo Anglininkų pradinėje mokykloje (LCVA, f.391, ap.10.b. 13502.p.1).

Mokytojos Marija Kaluževičiūtė ir Angelė Kandrotaitė Stakliškėse 1928 m.

Angelė labai mylėjo vaikus, bet be pedagoginio išsilavinimo dirbti toliau buvo negalima. Klebonas Jonas Galaunė vėl suteikė pagalbą, skyrė nemažą sumą pinigų mokytojų kursams. 1926 – 1927 m. Angelė Ukmergėje lankė dvejų metų mokytojų kursus, kuriuos 1927 m. sėkmingai baigė. Nuo 1927 metų iki 1935 metų Angelė dirbo mokytoja Vyšniūnų pradinėje mokykloje. Čia 1931 m. ji ištekėjo už mokytojo Kazio Skučo, kilusio iš Marijampolės apskrities, Antanavo valsčiaus, Kvietkapusio kaimo. Jis buvo baigęs Panevėžio mokytojų seminariją. Bendras darbas, abiejų mokytojų kvalifikacijos kursai 1931 metais dar labiau sujungė šeimą. 1935 m. abu persikėlė dirbti į Pavarėnės mokyklą, o nuo 1940 m. rugsėjo – į Krokialaukį (Ten pat).
Brandūs tėveliai greit susilaukė jaunųjų atžalų. Vyšniūnuose 1932 m. gimė vyresnėlis Algimantas, dar po trejų metų – Mindaugas, Pavarėnėje, 1937 m. Krokialaukyje, Gražinutė, o 1941 m. vasaryje – Sauliukas. 1941 m. rytą mažamečius vaikus ir tėvelius išgąsdino sovietinių milicininkų pulkelis. Šie apsupo namą ir pasakė, kad jie ištremiami į kitą rajoną ir jiems leidžiama pasiimti 50 kg daiktų. Mama Angelė visai negalvojo apie drabužius, ji tik pasiėmė maišelį gimtosios žemės. Vėliau šeimai daiktus į geležinkelio stotį pristatė mokytojo Kazio Skučo kolega Alytaus apskrities MGB viršininkas Mockevičius. Skučų šeimą apkaltino tuo, kad Kazys Skučas buvo šaulys ir palaikė tautininkus (LYA, f.V-5, ap.1.b. 41273. p.2).
Šeima gyveno pasiturinčiai. Iš jos buvo atimta: 3 kiaulės, naminiai paukščiai, kumelė, vežimas, rogės, daug baldų, siuvimo mašina, radijo aparatas, rašomoji mašinėlė, daug knygų (Ten pat,p.6). (Tai tik parodo, kaip buvo vertinamas ir apmokamas tarpukario mokytojo darbas). Emgebistai, atlikę kratą, nieko „kenkėjiško“ nerado. Sovietams neįtiko „buržuazinis“ moksleivių auklėjimo planas ir Angelės draugės, mokytojos Marijos Kaluževičiūtės vizitinė kortelė. Tai, kaip įkaltis, buvo pridėta prie tremties bylos (Ten pat, p.6-13). Kelionė iš Alytaus iki Barnaulo buvo baisi: be valgio, su kažkokia prarūgusia buiza.Gražina karščiavo ir viduriavo, šeimos tėvas slapstėsi už rūbų krūvų vagonuose, kad jo neatskirtų nuo šeimos. Atvykus į Barnaulą, Gražinutė užgeso. Jai gydytojai konstatavo sunkų žarnyno uždegimą.
Žiūri į praėjusį laiką ir norisi šaukti: „Sustokite“. Ne laikas, nesustos. Dar po mėnesio viskas kartosis… Šeima į paskutinę kelionę palydės keturių mėnesių Sauliuką. Jo konstatuota mirties priežastis: distrofija (išsekimas)… Žado neatgaunanti mama namuose likdavo su vaikais, o šeimos galva kažką neaiškaus suvalgęs vos sliūkindavo kirsti miško.

Mokytojos Angelės Skučienės malda
Angelė labai sielojosi dėl vaikų mirties. Ji nenusiramino, net užrašydavo savo maldas „Jau už kelių dienų mes apleisime šį mums brangų kampelį ir leisimės į ilgą kelionę. Viešpatie Jėzau, nuolankiai prašome laimink mūsų keliones ir nepaleisk mūsų vienų. Čia tolimame Sibire, Jakutske, apsirinkai sau prastutį mažytį kampelį, iš kurio dalini savo brangias malones“ (Iš Mindaugo Skučo archyvo.).

Prie Laptevų jūros

Gražinos Skučaitės mirtis tremtyje 1941 m. rugsėjį.

1942 m. birželį šeima buvo susodinta į baržą, plukdomą šiauryn į Jakutiją. Visi aplinkui kalbėjo, kad juos veža į Ameriką. Išlaipino prie Laptevų jūros Systagnache ir pasakė, kad tremtiniai kuo greičiau statytųsi jurtas, nes mirtis nelaukia. Tremtiniams davė miltų davinį, kad išsikeptų „lepioškas“, ir pristatė žvejoti su tinklais, prigrasę, kad nė vienos žuvies į kišenę neįsidėtų. Žmona Angelė, sirgdama sunkia nervų liga, su vaikais likdavo jurtoje. Kazys Skučas, išsiprašęs iš elnio odos padarytus ir ilgus guminius batus, išmoko juose paslėpti vieną kitą žuvį, kurią parnešdavo į jurtą. Taip buvo išvengta skorbuto. Pasitaikė ir gerų žmonių. Kazys susipažino su Krestų septynmetės mokyklos direktoriumi Čiudakovu. Šis įdarbino Skučą ūkvedžiu, o sūnų Mindaugą mokyklos bibliotekoje. Vėliau Mindaugas dirbo kurį laiką net mokytoju.

Jakutske
1952 m. dėl Angelės Skučienės ligos šeimai buvo leista persikelti į Jakutską. Kazimieras Skučas buvo įdarbintas dailide. 1954 m. jam buvo leista net dėstyti vokiečių kalbą. Žmona gydėsi nuo sunkios nervų ligos ligoninėje.Vyresnysis sūnus Algimantas, baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Jakutsko upininkystės institutą (Ten pat, p.14).

Leiskit pas savus
Kazimieras Skučas ne kartą kreipėsi į visas instancijas dėl paleidimo iš tremties. Ir sovietinės Lietuvos, ir Jakutsko krašto pareigūnai prašymus atmesdavo su rezoliucija: „Pavojingas antitarybinis gaivalas“. Tik 1956 m. liepos 6 dieną jie buvo paleisti iš „specapgyvendinimo“, negrąžinant netekto turto ir neleidžiant gyventi Lietuvoje. 1957 m. į Lietuvą grįžusi šeima susidūrė su registravimo, įdarbinimo ir kitais sunkumais. Ir Algimantui, ir Mindaugui teko patirti nemažai pažeminimo, nevilties, bet tai juos sutelkė. Iš šių žmonių reikia mokytis valios, pareigos, ištikimybės šeimai. Lietuvos mokytojai: Kazys Skučas užgeso 1980 m., Angelė Skučienė 1983 -iaisiais. Abu palaidoti Onuškio kapinėse.

Jankauskų šeimos tragedija

Jonas ir Marcelė Jankauskai jaunystėje.

Buvusi mokytoja Palmira Jankauskaitė – Matusevičienė su didele širdgėla prisimena ją ir josios šeimą ištikusią gyvenimo tragediją. Jos tėvelis Jonas Jankauskas gimė 1898 m. Jiezno valsčiaus Juodaviškių kaime valstiečio šeimoje. Jono tėveliai turėjo tik 8 ha žemės, o šeima buvo gausi. 1921 m. Jonas Jankauskas baigė pašto, telegrafo ir buhalterijos kursus. Dirbo Jiezne, Dauguose ir kituose Alytaus apskrities paštuose. O nuo 1937 m. buvo paskirtas Merkinės pašto skyriaus viršininku (LYA, f..V-5, ap.1, b.1451, p.17). Palmiros mamytė Marcelė Šlekytė – Jankauskienė buvo gimusi 1902 m. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiuje. Baigusi Panevėžio mokytojų seminariją 1926 – 1927 m. dirbo Kristapiškių pradinėje mokykloje, o nuo 1927 m. rudens – Rimėnuose. Čia ji susipažino su būsimu vyru Jonu. 1929 m. liepos 7 dieną juodu susituokė. Nuo 1938 m. ji mokytojavo Merkinėje, buvo aktyvi moterų šaulių organizacijos narė (LCVA, f.391, ap.10, b.5276, p.1). Šeima gyveno pasiturinčiai. 1932 m. Jonas ir Marcelė susilaukė dukrytės Palmiros. Kadangi abu tėveliai dirbdavo keliolika kilometrų vienas nuo kito ir iki 1937 metų susitikdavo tik vakarais, tai nemaži auklėjimo rūpesčiai tekdavo Palmiros tetai Pranutei.

1941 m. birželio 14 diena Merkinėje
Birželio 14 naktį į Jankauskų namą Merkinėje įsiveržė emgebistai, kuriems vadovavo leitenantas Sysajevas ir „kovotojai už liaudies laisvę“ (Ten pat, p.16). Gerai, kad šeimoje nebuvo 10 -metės dukrytės, ji buvo pas senelę Adelę Jankauskienę Kruonio valsčiuje, Atmainuose. Trėmėjų surašytame akte yra sprendimas atskirti Joną nuo Marcelės. Jonas Kuveikis buvo kaltinamas, kad jis šaulys. (Dukra Palmira mano, kad jis buvęs jaunalietuvis. Tą ateityje išsiaiškinsime -V.K.) Bet šis planas nepavyko, Jonui Jankauskui kažkaip pavyko išvengti arešto ir persodinimo į kitą vagoną. Gyvulinis traukinys iš Alytaus pajudėjo…

Igarka
Tremtinių dukros Palmiros pasakojimu, iš pradžių šeima buvo nuvežta Krasnojarsko krašte į kažkokį kolūkį, kur juos pasitiko ir pradėjo atsirinkinėti pagal dantis ir kūno struktūrą, tarsi vergvaldys, kolūkio pirmininkas. Po dviejų mėnesių šeima laivu buvo išvežta į Igarką, kur abu tėveliai turėjo sunkiai kirsti miškus.

Tėvelių mintyse – dukra
Našlaitėlė Palmira, išvengusi tremties, net nežinojo, kur išvežti tėveliai. Šių mintyse visą laiką buvo dukra. Kiek laiškų, kiek kreipimųsi jie nuo 1945 metų parašė, kad galėtų rūpintis dukra ir sena močiute. Įsiklausykime į juos. „Niekuo nesame nusikaltę. Prašome išleisti potvarkį ir išrašyti mus iš nusikaltusių įskaitos ir leisti grįžti į tėvynę, kad galėtumėme auklėti savo mažametę dukrą ir slaugyti savo senolę. O jeigu kam nors yra nauda iš jų principų, tegul tada leidžia bent apsigyventi arčiau Lietuvos TSR, Ukrainos ar Baltarusijos TSR,“ – 1945 Jonas Jankauskas rašė Krasnojarsko krašto vadovams (Ten pat, p.17). „Aš šiuo metu dirbu Igarkos žuvų gaudymo įmonėje. Prašau leisti grįžti į Tėvynę ir suteikti galimybę prižiūrėti savo seną motiną ir mokyti bei auklėti savo mažametę dukrą“, – rašė tėvelis TSRS Generaliniam prokurorui (Ten pat, p.2). Paskutinis tėvelio prašymas rašytas prieš pat mirtį, 1954 m. sausio mėn. 5 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui: „Kovo mėn. man buvo atsakyta, kad mano prašymą išspręs LTSR Ministrų Taryba, bet kol kas jokio sprendimo man nepranešė. Prašau pagreitinti mano pareiškimo sprendimą ir apie tai pranešti man (Ten pat, p.39). Laiškus malonės prašymus rašė ir 76 metų senutė Jono Jankausko motina Adelė Jankauskienė (už beraštę močiutę pasirašinėjo Palmira) (Ten pat, p.16). Rašė ir Marcelės Jankauskienės sesuo, rašytoja Kotrynė Balčiukonienė (Ten pat, p.53). Sovietai prašymus atmesdavo motyvuodami, kad Jonas Jankauskas buvo aktyvus Merkinės šaulių vadas.

Tėvelio mirtis ir savanoriška Palmiros tremtis

Jankauskai prie namelio Igarkoje.

1954 m. nebuvo patys sunkiausi šeimos gyvenime. Šeima jau turėjo ir normalesnio maisto, užsiaugindavo ir paršiuką. Tačiau Jonui Jankauskui jie tapo lemtingi. Būdamas miško darbuose sušalo, ypač kojas. Jį ištiko insultas. 1954 m. balandį jis mirė. Atsiliepė nuolatinė tremties įtampa, sunkus medžio kirtėjo, žuvų gaudytojo tinklais darbas. „Ilgėjais Tėvynės ir troškai sugrįžti, bet Sibiro žemėje mirtį sutikai“. „Lietuva Tėvynė Tavęs ilgėsis, o Tavo kūnas Sibire ilsėsis“. „Aš nepamiršau ir mirties valandoj, jog esu gimęs Lietuvoje“, „Kovojęs tėviškės lauke, ilsėkis Sibiro kupe“- šiuos ranka nurašytus įrašus ant gedulingų vainikų ir iki šiolei saugo dukra Palmira. Palaikai atgulė Igarkos kapinėse.Po 36 metų Palmira juos pargabeno į Lietuvą ir palaidojo šalia motinos.
Argi galima palikti motiną vieną, reikia būti kartu su motina?!. Vykdama į Igarką dukra sielojosi: O gal motina neatpažins… Nuvykus: trumpos žvalgytuvės, o paskui apsikabinimai ir džiaugsmo, kančios ir vilties ašaros. Palmira kartu su motina Igarkoje išbuvo iki 1957 m., kol motina buvo paleista iš tremties. Po vyro mirties 1954 m. pabaigoje Marcelė Jankauskienė rašė laišką TSRS AT Prezidiumo pirmininkui Klementui Vorošilovui ir „Pravdos“ redakcijai: „Aš, Šlekytė – Jankauskienė Marcele. Benedikto dukra 1941 m. birželio 18 d. (gal klaida datoje? – V.K.). LTSR KGB organų kartu su savo vyru buvau ištremta. Niekada nebuvau teisiama ir nebuvo jokio tarybinio teismo nuosprendžio. Mane kaltina kaip savo vyro žmoną. Bet vyras mirė 1954 m. balandžio mėnesį. Aš ir toliau laikoma nusikaltėle. Tai sunkiai pergyvenu širdyje. Man nepažeidus Konstitucijos, mane laiko kalta. Už ką? Aš nežinau savo kaltės. Aš pripažįstu tarybinius įstatymus, laikau juos teisingais. Negali nurimti mano dvasia, žinant, kad kai kurie asmenys pažeidinėja juos.
Prašau man nurodyti mano nusikaltimo sudėtį. Aš iki šiol laikau save nekalta. Prašau mane išlaisvinti nuo kankinančios sąžinės klausimų. Per 14 tremties metų aš praradau sveikatą ir dvasios tvirtybę. Nežinau nieko geriau kaip būti savo gimtajame krašte. Mane jau pradėjo persekioti senatvė. Rašau šį prašymą, kad sulaukčiau teigiamą atsakymą. Tikiu, kad teisybė ir slypi tarybiniame įstatyme“ (Ten pat, p.48).

Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas

Rubrikoje Vakar, šiandien, rytoj.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *