Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Sovietinio genocido pradžia 1941 m. (II) Tragiški krašto žmonių likimai

Šių metų birželio 14 dieną Jiezno krašto žmonės tremtiniai susirinks į tremčiai atminti skirtas mišias, sustos prie Tremtinių kryžiaus ir pagerbs iš mūsų krašto kilusių, čia dirbusių ir Sibire žuvusių tremtinių atminimą. Tarp jų – ketverių metukų Jiezno policijos nuovados viršininko padėjėjo Antano Baltrušaičio ir jo žmonos Domicėlės Nenartavičiūtės – Baltrušaitienės dukrytė Aldutė – Janina, žuvusi tremtyje. Ir sundakiškės Angelės Kandrotaitės – Skučienės bei jos vyro Kazio Skučo, mokytojų vaikai.

Mokytojas Kazys Skučas.

1941 m. gimęs Saulius Skučas, ketverių metų sesutė Gražina, taip pat mirusi tremties pradžioje. Jų motina Angelė Skučienė po tokio gyvenimo sukrėtimo jau niekada neatsigavo ir iki mirties sirgo sunkia nervų liga.
Atmintyje iškils ir sudaužytas Pileckų šeimos gyvenimas. Vincas Pileckas, Jiezno valsčiaus sekretorius, prieš tai – Birštono savivaldybininkas, tik nepilnus metus pagyvenęs santuokoje, buvo atskirtas nuo šeimos ir 1949 m. mirė nepakeliamose gyvenimo sąlygose Norilske. O jo žmona Pileckienė – Senkutė Nastutė gyvuliniame vagone pagimdė dukrą Loretą, kuri po pusės metų mirė nuo kokliušo.
Tyloje pagerbsime gerbiamos mūsų mokytojos Palmiros Jankauskaitės – Matusevičienės tėvelį, iš Juodaviškių kilusį Joną Jankauską, Merkinės pašto viršininką, sušalusį ir mirusį tremtyje 1954 m.
Sovietiniai okupantai pirmoje sovietinėje tremtyje nužudė Kašonių pradinės mokyklos vedėją, mokytoją Kostą Kuliešių. Ištremtas su šeima 1941 m. birželį jis žuvo nuo nepakeliamų gyvenimo ir katorginio darbo sąlygų Nižnij Ingašė (Krasnojarsko krašte) 1942 m.
Prisiminsime ir verbyliškiečio, Pikelionių pradinės mokyklos vedėjo Jono Skirpstūno šeimos likimą. Jonas Skirpstūnas 1942 m. mirė tame pačiame Nižnij Ingaše.
Jiezno agronomas, Jiezno žemės ūkio mokyklos mokytojas Aleksas Jurčys, pasisakęs prieš žiaurias tremties sąlygas, sovietų buvo pasmerktas mirčiai Norilske 1942 m. Iki šiol nežinomas jo brolio Stasio likimas. Mūsų senoliai dar prisimena ir šaunų Jiezno policijos nuovados viršininką Jurgį Piontką. Kartu su gausia šeima ištremtas iš Lazdijų jis žuvo Rešiotuose 1942 m. Iki šiol nežinomi pelekoniškių Jono Steponkevičiaus, gim.1899 m., ir Steponkevičiaus Marijono, gim. 1907 m., likimai… (Lietuvos gyventojų genocidas, V., 1992, I tomas Antras pataisytas leidinys. p. 125, 464, 745, 748, 774, 846, 860; Lietuvos ypatingojo archyvo bylos: V-5ap.1 41273, to paties aprašo bylos-1449, 40924; 32650; 32978; 42726; 14206).

Policininkas Antanas Baltrušaitis.

Prisiminsime daugiau nei šimto šeimų, ištremtų iš mūsų krašto 1945 – 1953 m., tragedijas ir sudaužytus likimus. Prie paminklo partizanams nulenksime galvas prieš daugiau nei 100 partizanų, kritusių kovoje už mūsų Tėvynės laisvę. Dar tiek pat buvo sumušti, ištremti, sugniuždyti visam gyvenimui. O kas apsakys sugriautų šeimų dvasines būsenas: kai kurie tremtyje sudarė santuokas su rusakalbiais, dažnai nutautėjo, jų atžalos nutolo nuo Lietuvos!
Kartais girdžiu sakant, neva birželio 14 -oji – tik tremtiniams atmintina data. Tegul jie susirenka, pasikalba ir išsiskirsto… Nesutinku su tokiu požiūriu. Birželio 14 – oji – visos tautos Gedulo ir vilties diena. Manau, kad komunizmo ir sovietinio genocido aukas atvyks pagerbti nemažai mūsų krašto žmonių, garbūs Lietuvos Respublikos Seimo nariai, savivaldybių vadovai. Juk žmonės buvo tremiami ne tik iš Jiezno, bet ir Prienų, Pakuonio, Veiverių, Balbieriškio, Stakliškių, Šilavoto ir kitų vietovių. Birželio 14 -oji – tai visą kraštą apimanti gyva istorijos pamoka, kurios, viliuosi, nepraleis ir moksleiviai.

Už ką?
Tokį klausimą sau ir sovietiniams naikintojams uždavė tūkstančiai tremtinių. To klausė jiezniečio Mindaugo Skučo tėvelis mokytojas Kazys Skučas sovietinės Lietuvos Vyriausiojo prokuroro: „1941 metais mane su šeima išvežė į Sibirą. Pralaikė įvairiose vietose ir prie įvairių darbų. 1956 m. balandžio 11 dieną nuėmė trėmimą ir išdavė švarų pasą. 1957 m. liepos 23 dieną parvažiavau į Lietuvą. Visą trėmimo laiką speckomendantūra, užpildant anketas ar renkant žinias, klausdavo: „Už ką išvežtas?“. Į šį klausimą negalėdavau atsakyti, nes ir išvežant iš Lietuvos, ir Sibire niekas nepasakė, už ką mane ir šeimą išvežė. Kai peržvelgiu savo gyvenimą ir darbą, nerandu jokios kaltės ir jaučiuosi nekaltai išvežtas. Kilme esu mažažemio žemdirbio sūnus, dirbau pradinėje mokykloje mokytoju. Vykdžiau programą, kuri buvo teisėtos to laiko vyriausybės (pripažintos TSRS 1920 m. sutartimi) išleista. Liaudies (1957 m. „tautos“ terminas sovietams jau buvo nepriimtinas – V.K.) kultūrai pakelti dirbau prie mokyklų legaliai veikiančiose organizacijose, kultūrinėse organizacijose. Politikoje ir politinėse partijose nedalyvavau. Prieš Tarybų Sąjungą nebuvau nusistatęs ir prieš ją neveikiau. Priešingai – aktyviai dirbau Tarybų Sąjungoje, už ką TSRS vyriausybė apdovanojo medaliu „Už pasiaukojantį darbą Didžiojo Tėvynės karo metu 1941 – 1945 m. nr.157811“ (rusų kalba).

Baltrušaičių šeima tremtyje.

Nors išbuvau Sibire 16 metų ir jokio kaltinimo man nepateikė, Lietuvos TSR administracijos organai žiūri kaip į nusikaltėlį, negrąžina į darbą pagal specialybę (nors Sibire trejus metus dirbau pagal specialybę), laiko nusikaltėliu ir tremtiniu“ (LYA, f.V-5, ap.1, b.41273, p.4-4ap).
Enkavedistai 1940 m. uždarė veikusias Lietuvos politines partines organizacijas, jie jas prilygino nacių organizacijoms. Sovietai užvaldė visus tremiamų žmonių darbo ir dalyvavimo partijose ir visuomeninėse organizacijose archyvus. Tad ir Kaziui Skučui, ir daugeliui kitų tremtinių buvo priminta, kad jie buvo šauliai ar tautininkai.
Mūsų piliečių trėmimui buvo ruošiamasi pusę metų, buvo surinkta visa medžiaga apie jų pilietinį aktyvumą. Trėmė atsiųstos iš Rusijos NKVD komandos, joms padėjo vietiniai komunistai, jų pavardes įvardinsime susitikime su tremtiniais. Dalis 1941 m. birželio 14 dienos trėmimą rėmusių Jiezno komunistų po savaitės sukilusių žmonių buvo pelnytai nubausti šalia Jiezno, Juodaviškėse.

Antano Baltrušaičio tarnyba policijoje
Skaitau archyvinius dokumentus ir žaviuosi tarpukario žmonėmis, jų veikla, jų nuostatomis. Jie buvo ne šventieji, darė žmogiškas klaidas, bet turėjo ryškų pareigos šeimai, darbui ir Tėvynei jausmą. Antanas Baltrušaitis 1928 m. pradėjo dirbti Marijampolės apskrities Kvietiškio valsčiaus raštininku. 1928 – 1930 m. atliko karinę tarnybą aviacijos dalyje jaunesniuoju puskarininku. 1934 m. jis pradėjo darbą Alytaus policijos nuovadoje. Nuo 1935 m. rugpjūčio mėn. dirbo policininku Jiezno policijos nuovadoje. Dirbdamas Jiezne, baigė Kauno policijos mokyklą, ir kaip jau rašėme, vedė.1938 m. gegužės 1 d. Jiezno policijos nuovados viršininko Jurgio Piontkos įsakymu buvo patvirtintas vyresniuoju policininku ir nukreiptas į Merkinės nuovados Ryliškio punktą. Nuo 1939 metų rudens Antanas Baltrušaitis dirbo Valkininkų policijos nuovadoje. Nuo 1939 m. buvo paskirtas policijos vachmistru (LCVA, f.399, ap.4, b.98, p.1-1 ap.). 1940 m. Antanas Baltrušaitis tarnavo Varėnos policijos nuovados viršininku (LYA, f.V-5, ap.1, b. 409224, p.4). Sovietams okupavus Lietuvą, Antanas Baltrušaitis dirbo Varėnos milicijos viršininku iki 1940 m. lapkričio mėn., kol iš milicijos jis buvo atleistas ir pusę metų iki tremties praleido uošvio Juliaus sodyboje (Ten pat, p.50 ap.). Puikios jo atestacijos:
„Blaivus, mandagus, drausmingas, sąžiningas, tautiškai nusistatęs. Kaip abstinentas bendrabūtyje gyventojų nėra mėgiamas“. „Raštų pildymą, raštinės darbą ir tvarkos priežiūrą žino pakankamai, aktyvus, drausmingas, policijos tarnybą vertina, blaivus ir dabar be I -os laidos policininkų kursų sugebėtų ir vyresniojo policininko pareigas eiti“. „Tinka vyresnei vietai iš eilės eiti“ (LCVA, f.399, ap.4, b.98, p.11-17).
Antano Baltrušaičio veiklą nuspalvino vienas įvykis. „1934 m. balandžio 29 d. iš ryto eidamas nuo Simno miesto geležinkelio linija Simno gelžkelio stoties link, praėjęs apie km, pastebėjau prie geležinkelio linijos ant telegrafo stulpo iškabintą raudoną komunistinę vėliavą. Apie tai tuojaus pranešiau Valstybės Saugumo policijos Alytaus rajono viršininkui Gimžauskui, kuris drauge su savo padėjėju Rustausku Jonu buvo Simne, ir atvykę į mano nurodytą vietą, vėliavą nusiėmėme. Ant vėliavos buvo užrašytas šūkis: „Šalin fašistus! Tegyvuoja Sovietai!“ (LCVA, f.507, ap.1,b.131, p.65).
Po kurio laiko vyko teismas, kuriame sovietų žvalgybos palaikomas vienas komunistas buvo nubaustas 6 metų laisvės atėmimo. Sovietai šio gyvenimo epizodo Antanui Baltrušaičiui niekaip negalėjo atleisti.
Ištremti Baltrušaičiai buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą, į pačias atšiauriausias vietas. Daugiausia jie išbuvo Barnaule. Ten Dalytė rusų kalba baigė Barnaulo vidurinę mokyklą. 1952 m. iš Barnaulo buvo leista persikelti į mažiau atšiauresnį Južakovą Altajaus krašte, 1954 m. – į Leninską Altajaus krašte.
1948 m. šeimoje gimė sūnus Viktoras, 1953 m. – sūnus Liudgerdas. Tėvas Antanas išlaikė šeimą sunkiai dirbdamas kalviu.

Sunkus kelias į Tėvynę Lietuvą
Jau nuo 1954 m. Baltrušaičiai pradėjo rašyti prašymus į visas instancijas, siekdami grįžti į Lietuvą. Tačiau biurokratinis susirašinėjimas strigo. 1959 m. lapkritį į Baltrušaičių namus Leninske, Troicko rajone, atėjo du laiškai su žiniomis rusų kalba. Viename rašoma, kad Baltrušaitienė Domicėlė iš „specapgyvendinimo“ paleidžiama 1958 m. gegužės 19 dienos sprendimu. Kitame pranešama, „kad Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos komisija, išnagrinėjusi Baltrušaičio Antano, s. Petro, 1958 m. sausio mėn. 30 d. prašymą, nusprendė išleidimo iš specapgyvendimo neleisti.“ (LYA, f.V-5, ap.1, b.46924, p.23 ap., p.25).
Šeima ir toliau gyveno drauge, puoselėdama viltis sugrįžti į Lietuvą. „Į Troicko rajono VRM skyrių su pareiškimais kreipėsi Troicko rajone, Leninsko gyvenvietėje gyvenantys Baltrušaitis Antanas, s. Petro ir Baltrušaitienė Domicėlė, duktė Juliaus. Pirmas prašė paleisti jį iš specapgyvendinimo, antra leisti įvažiuoti atostogoms į Lietuvos TSR teritoriją. Prašau iškviesti nurodytus asmenis ir išaiškinti, kad Baltrušaitis Antanas, s. Petro specgyvenvietėje yra pagrįstai ir nėra jokio pagrindo jį iš ten paleisti.
Baltrušaitienė Domicėlė, remiantis TSRS AT nutarimais, iš specgyvenvietės išrašyta, išlaisvinta iš VRS priežiūros, tačiau teisę įvažiavimui ir apgyvendinimui LTSR teritorijoje gali suteikti tik Lietuvos TSR Ministrų Taryba. Gavus sutikimą įvažiavimui į Lietuvos TSR prašome mums pranešti.“ (Ten pat, p.23). Tokį laišką 1961 m. lapkričio 14 d. parašė Altajaus krašto VRS vadovas administracinėje priklausomybėje esančio Troicko rajono VRS vadovui.
Buvo dar keli prašymai sovietiniams valdininkams Lietuvoje ir Altajaus krašte. Kiek viltingo laukimo mėnesių ir kiek skaudaus nusivylimo! Ir visgi 1962 m. rugsėjo mėn. į Leninską atėjo laiškas iš Vilniaus rusų kalba: „Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos prezidiumas 1962 m. rugpjūčio 28 dieną savo posėdyje išnagrinėjo bylą apie A.Baltrušaičio ir šeimos ištrėmimą. TSRS MGB IR Ypatingojo pasitarimo nutarimo buvo ištremti iš Jiezno rajono (valsčiaus – V.K.) į specapgyvendinimą Altajaus krašte. Šeima iš specapgyvendinimo paleidžiama. Baltrušaitis Antanas, s. Petro, iš specapgyvendinimo paleidžiamas. Leisti asmenimis, paleistiems iš specapgyvendinimo, gyventi Lietuvos TSR teritorijoje“ (Ten pat, p.32).
Dar šešerius metus šeima gyveno Altajuje. Dirbo, norėdami užsidirbti pensiją. Grįžo į Lietuvą tik 1968 metais. Deja, grįžo, palikę tremtyje ne tik žuvusios Aldutės Onos kapelį. Baltrušaičiai grįžo dar be vienos dukros. Dalytė Baltrušaitytė, tremties kūdikis, ištekėjo už Čirkovo ir į Lietuvą negrįžo.
Šeima apsigyveno tuometiniame Kapsuko rajono Kumelionių kolūkyje. Čia Antanas ir Domicėlė susilaukė dar vieno sūnaus Algimanto. Lietuvos policininkas Antanas Baltrušaitis užgeso prieš pat Nepriklausomybės atkūrimą, Domicelė dar spėjo peržengti į trečią tūkstantmetį… Šiuo metu gyvi tik du vaikai. Sveikata besiskundžiantis Viktoras – Ukmergėje, dukra Dalia Čirkova, peržengusi 80 -metį Sibire. Prieš kelias savaites parašiau nuoširdų elektroninį laišką rusų kalba jos dukrai Natalijai Podkolzinai, kad raštu pasidalintų mamos atsiminimais apie žiaurią šeimos tremtį. Atsakymo kol kas negavau, nežinau, ar atsakys…

Dvasinė Jono (Džano) Nenartavičiaus tremtis
Buvo žmonių, kurie nepasidavė, priešinosi pokariniam žemės nusavinimui, prievartiniam suvarymui į kolchozus. Priešinosi pikelioniškiai Mikas, Aleksas ir Juozas Ardaravičiai. Nesutiko stoti į kolūkį Kazimieras Daunoras iš Liciškėnų. Nors ir uždėtas didžiausių mokesčių, savo ūkį dirbo Adelės ir Domicelės Nenartavičių brolis, Aldonos Nenartavičiūtės – Januškevičienės tėvelis Jonas Nenartavičius Sobuvoje. Šiems žmonėms žemė buvo paskutinė Lietuvos Respublikos teritorija, kur jie buvo išvarginti, bet laisvi nuo baudžiavai prilygstamų prievolių.
Dauguma kolūkinį jungą pasirinkusių kaimo žmonių juokėsi iš šių žmonių, laikė juos kvailiais, net tyčiojosi. Jonas namuose per visą okupaciją saugojo Lietuvos trispalvę, bet 1954 m. jau rado tik sudūlėjusius vėliavos skutus. Tik 1956 m., kai mokesčiai buvo padvigubinti, jis įstojo į kolūkį. Būdamas laisvas, jis primindavo brigadininkams, kad šie vagia iš kolūkio, kad sau prisigriebę daugiau pasodybinio sklypo žemės, negu priklauso. 1958 m. Pečiauskuose Jonas Nenartavičius buvo nugirdytas, sumuštas ir įmestas į siloso dėžę. Jiezno ligoninės gydytoja Rastauskaitė organizavo skubų sobuviškio nuvežimą į Kauno klinikas. Buvo konstatuota, kad nuo mušimo kraujas išsiliejo į smegenis. Atlikta operacija jau nieko nepadėjo… Šios tragedijos liudininkai paliūdyti tiesiog bijojo, nes visko galėjai sulaukti…
Šių žmonių priešinimasis sovietiniam žmonių nuvarymui nuo žemės irgi buvo rezistencija. Kas žinote daugiau tokių gyvenimo faktų, atsiliepkite, o prieš birželio 14 -ąją apžvelgsime baisų Jiezno krašto mokytojų naikinimo mastą.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas
(Pradžia Nr. 37)

Rubrikoje Vakar, šiandien, rytoj.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *