Lietuvos valstybės atkūrimo 100 -mečiui. Sovietinio genocido pradžia 1941.06.13 – 06.19 (I)

Pasakojimą apie Jaunųjų laisvės kovotojų būrelio narsuolių Domijono Randžio ir kitų bebaimius žygius dar pratęsime. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metai išties stebuklingi, jie tarsi akumuliuoja svarbius istorinius įvykius ir juos netikėtai papildo naujomis žiniomis. Labai ilgai mažai turėjome gyvų žinių apie mūsų krašto 1941 -ųjų birželio pirmuosius tremtinius. Tiesa, kai kurios statistinės žinios buvo. Tik jose buvo per maža gyvo, žmogiško ir nuoširdaus žodžio, tremties tragiško atminimo. Labai laukiau tų žmogiškų susitikimų.
Laikas ragina skubėti, nes per greit, nieko nelaukdami, išeina iš mūsų žmonės, tremties liudininkai. Todėl labai džiaugiuosi neseniai įvykusiu susitikimu su Jiezne gyvenančiais svarbiais atminties liudininkais: sovietinės tremties dalyvis ir du tremties dalyvių artimieji gyvena Jiezne vienas nuo kito per kelis šimtus metrų ir vieni apie kitus beveik nieko nežino. Ko gero, galėjo taip atsitikti, kad jų giminaičiai – tremtiniai sunkiomis akimirkomis vieni kitiems žvelgė į akis. Pirmiausiai nuoširdžiausiai dėkoju Sobuvos žemietei Aldonai Nenartavičiūtei – Januškevičienei. Ši moteris ne tik papasakojo apie savo tetų Adelės ir Domicelės, ištekėjusių už Broniaus Urbanavičiaus ir Antano Baltrušaičio, šeimų tremties istorijas, bet ir sovietinės sistemos palaužtos jos šeimos likimus. Jos dėka susipažinau su Urbanavičių pagranduke (g. 1955 m.) kalvariškiete Ramute Kadišiene, kurios išsaugotos nuotraukos yra ne tik tremties, bet ir viso dar iki galo nepažinto Sobuvos kaimo istorija. Užmezgiau ryšį ir su Baltrušaičių vaikais Viktoru, gyvenančiu Ukmergėje, ir Dalia, pasilikusia Sibire. Esu dėkingas Mindaugui Skučui, kad jis man priminė apie savo artimuosius per Lietuvos atkūrimo 100 -mečio šventę. Jis kartu su tėvais mokytojais Kazimieru, motina Anele Kandrotaite – Skučiene iš Sundakų ir visa šeima pats buvo tremtyje, tad jo pasakojimas ypač tikroviškas.
Ačiū už žinias tariu visą gyvenimą paskyrusiai mokytojos darbui Palmirai Jankauskaitei – Matusevičienei. Jai lemtis buvo šiek tiek palankesnė: tremties dieną ji svečiavosi pas tetą Darsūniškyje. Tad jos tėvelis Jonas Jankauskas, kilęs iš Juodaviškių, ir mama Marcelė Šlekytė – Jankauskienė su didžia širdies žaizda ir nerimu į Šiaurės speigus buvo ištremti vieni, be dukros. Bet gyvenimo sopulių kankinamai dukrai teko vykti į tremtį laidoti tėvelį, rūpintis tremtyje mama. 

Dėmesys tremtiniams – pagarba Lietuvos valstybei, pavyzdys jaunajai kartai
Tremtiniai ir tremtinės – mūsų tarpukario karta. Jie visi buvo mūsų krašto lyderiai, krašto intelektas, jie buvo patriotai, trykštantys tikėjimo dvasia – pavasarininkai, šauliai, jaunalietuviai ir skautai. Jie buvo ir darbštuoliai, valingi, optimistai ir kaimyniški. Jie ir toliau lieka mums pavyzdžiu. Tik su giliu nusivylimu, atvirai, bet ir atsakingai turiu konstatuoti, kad šie žmonės, tie istorinės kartos pavyzdžiai šiandien ne dažnai prisimenami. Liūdna tai, kad į tremtinius, į tremties istoriją žvelgiama retai ir formaliai, nebent rinkimų audrai artėjant. Daug lengviau atsivežti iš kažkur nesunkiai gaunamą parodą ir formaliai pakalbėti. Paminėjimas įvyko, bet kiek jame buvo gyvos dvasios ir tikros autentiškos patirties?

Sobuva. Nenartavičiaus Juliaus lizdas
500 metų senumo Sobuvos kaime buvo žinomos devynios Nenartavičių giminės šakos. Apie Simano šaką ir aktyvų sportininką, tvirtą moksleivį pogrindininką Vytautą jau esame rašę. Aldonos Nenartavičiūtės – Januškevičienės senelis Julius, gimęs1873 m., būdamas dvidešimt penkerių, išvyko į JAV užsidirbti pinigų. Pasikvietė už Atlanto ir mylimąją Domicelę, ją vedė, susilaukė dukros Julijos ir sūnaus Jono (Džano). 1910 m. grįžo į tėviškę. Pastatė sūnui Jonui namą, kuris buvo nuomojamas mokyklai. Čia, Sobuvoje, gimė dar du Jono ir Domicėlės vaikai, dukros: Adelė – 1915 m. (LVIA, F.1049, ap..1, b.25, p.260) ir Domicėlė – 1919 m. (Ramutės Kadišienės privatus archyvas). 1924 m. Julius turėjo 18 ha žemės (LCVA, F.f.567, ap.3, b.61, 1.115) ir labai tvarkingai ūkininkavo. Gražios dukros, tvarkingas ūkis traukė jaunikių dėmesį. Žentais tapo suvalkiečiai. 1932 m. birželio 12 d. Jiezno klebonas prelatas Vincentas Vaičiulis Kruonio bažnyčioje sutuokė Bronių Urbanavičių, gimusį 1904 m. Kalvarijoje, su sobuviške Adele Nenartavičiūte. Tai – pasiturinčių ūkininkų Jurgio Urbanavičiaus ir Onos Kasperavičiūtės – Urbanavičienės sūnus. Baigęs pradžios mokyklą, 1927 m. jis baigė Marijampolės mokytojų seminariją ir nuo 1931 metų dirbo Stakliškių, Želkūnų, Kristapiškių, Sobuvos, Jiezno pradžios mokyklose. Su žmona gyveno Sobuvoje arba Jiezne. Buvo aktyvus visuomenininkas,visų Sobuvoje vykusių vaidinimų režisierius. 1936 m. piršliai pas Nenartavičius pasibeldė antrąkart. Dukrą Domicelę įsidėmėjęs atvyko dvylika metų vyresnis Jiezno policininkas, baigęs Kauno aukštesniąją policijos mokyklą Antanas Baltrušaitis, kilęs iš Marijampolės apylinkių. Tų pačių metų spalio mėn. 31 d. prelatas Vincentas Vaičiulis Antaną ir Domicėlę sutuokė. Įdomu, kad liudininkais buvo tuometinis Jiezno policijos nuovados viršininkas Jurgis Piontka, žuvęs tremtyje 1942 m., Antano draugas Vincentas Ivaškevičius, vienas iš Alytaus apskrities policijos vadovų 1941 – 1944 m. ir svainis mokytojas Bronius Urbanavičius.

1940 metų Sekminės
Istorinėje krašto nuotraukoje (nuo laiko ji šiek tiek pažeista) dar tvyro ramybė,kvepia žiedais ir dūzgia bitės. Apie artėjančią okupaciją dar sklando tik gandai. Mokytojas Bronius Sobuvoje uošvio Juliaus sodyboje užfiksavo senos sodybos linksmuolį šeimininką Julių. Šalia – jo sesuo Anelė, ištekėjusi į Virkininkus, toliau žmona Domicelė, laikanti 3,5 metų dukrą Aldutę ant rankų. Antanas Baltrušaitis tuo metu budėjo Krokialaukyje, kur jau buvo tikimasi sovietų provokacijų. Mat, Alytuje sovietinės bazės kariškiai jau nesiskaitė su miestiečiais. Jų raiteliai jodinėjo ant klombų, užkabinėjo merginas. Dar po kelių dienų sovietų karinė mašina sužeis prie Birštono pėstįjį. „Su vokiečių pasieniečiais sustatydavome ginklus ir išgerdavome arbatos su dešra. Vokiečiai sakė, kad už mėnesio pas jus bus rusų kariuomenė“ (Iš Kybartų pasienio posto policininko 1938 – 1940 m., tėvelio Vytauto Kuzmicko prisiminimų).

Okupacija
Po gero mėnesio senolis Julius pasikinkys porinį vežimą ir pakėlęs vežimo šonines nuvyks į Krokialaukį ir džiaugsis žentą radęs gyvą. Mat, sovietų kariai 1940 m. birželio 15 d. 3 val. 40 min. perėjo Lietuvos valstybės sieną ir atakavo Ūtos (Varėnos r.) sargybos postą, Apie 20 min. jie šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Po to dvi dešimtys sovietų kariškių prislinko ir metė lietuvių pasienio nuovadon 2 granatas. Įsiveržę į pastatą užpuolikai išsitempė vien baltiniais vilkintį sargybos viršininką Aleksandrą Barauską į kiemą. Jam kirto kardu. Jam parkritus, raudonarmiečiai dar šovė į galvą. Įvykdę egzekuciją, sovietai pasitraukė. Aleksandras Barauskas, vežamas į ligoninę, mirė. 1940 m. birželio 15 d. prasidėjo Lietuvos okupacija.
Netrukus Antanas Baltrušaitis ir oficialiai buvo atleistas iš policijos, jis pradėjo slapstytis Marijampolės apylinkėse pas gimines. Bronius Urbanavičius dirbo Jiezno pradžios mokyklos vedėju ir su žmona Adele gyveno Jiezne.
„1940 m. vasaros pradžia. Po gripo pirmą kartą išėjau į lauką. Šykšti saulutė vos šildė žemę. Staiga dulkių debesys visai ją aptemdė. Keliu nuo Jiezno dundėjo tankai. Paskui tankus ėjo tarybiniai kariai. Sako, Lietuva pasiprašė leidimo prisijungti prie Maskvos. Tai kam gi tankai, kam karių pulkai, jeigu savanoriškai prisijungiame? Kas bus? Kaip bus? Nežinia kėlė nerimą, o tankų bildesys dar jį gilino… Pasibaigus mokslo metams, kelioms dienoms išvažiavau į Kauną, kur vyko mokytojų suvažiavimas. Prieš jo atidarymą suvažiavimo dalyvius supažindino su internacionalo žodžiais ir melodija. Jį mes turėjome dainuoti prieš suvažiavimo atidarymą. Išėjo netikėtas dalykas. Tuo metu, kai į viršų kilo raudona vėliava, skelbdama suvažiavimo atidarymą, vietoj internacionalo kažkas užtraukė „Lietuva, tėvyne mūsų…“, – taip laikotarpį nusakė kita krašto mokytoja, taip pat patyrusi žiaurią tremtį Nastė Senkutė – Pileckienė (Nastė Senkutė – Pileckienė. Ilgas trumpas gyvenimas, V.,1996, p..20-21 – toliau Pileckienė).

Dialogas su sovietais
Jiezno pradžios mokyklos vedėjas Bronius Urbanavičius buvo nuolat kvalifikaciją keliantis mokytojas, gerai mokėjo rusų, vokiečių, lenkų kalbas. Sovietai per vietinius kompartijos statytinius bandė ideologizuoti krašto kultūrą ir švietimą, mokant rusų kalbos. Vietiniai mokytojai laikė, kad išmokyti rusų kalbą minėtoje situacijoje buvo netgi labai pragmatiška. Jie net negalvojo dalyvati krašto sovietizacijoje. Bronius Urbanavičius iš kompartijos apologetikų išsireikalavo, kad kursuose būtų dėstoma lietuvių kalba ir skaičiavimas. Bet jis turėjo sutikti su SSSR geografijos ir Stalino Konstitucijos dėstymu (Ten pat. p.86). Rusų kalbos mokėsi per 50 Jiezno žydų. Už pusmečio jie žuvo holokausto pragare (Ten pat, p.94-96). Mokytojai, dėstę rusų kalbą, ir pats Jiezno kultūros židinio vadovas Jiezno pradžios mokyklos vedėjas Bronius Urbanavičius manė, kad kontaktas su sovietais padės jiems išvengti represijų. Beveik visi jie tapo tremties aukomis. Apie kitų mokytojų likimą dar rašysime.

1941 m. birželio mėn. 13 dienos vakaras
Okupantai – sovietai dar 1940 metais areštavę, ištrėmę ir išžudę Lietuvos valstybininkus, ryžosi fiziškai sunaikinti Lietuvos dvasinį intelektinį, kultūrinį, karinį, administracinį personalą: karininkus, mokytojus, teisininkus, gydytojus, savivaldybininkus, policininkus, patriotinių organizacijų narius. Kartu su nusikalstamos komunistų partijos nariais, vietiniais kolaborantais jie sudarė tremiamų į Šiaurės speigo zonas sąrašus. Jį pasirašė vyriausias tautos naikintojas Antanas Sniečkus. Trėmimo operacija prasidėjo birželio mėn. 13 d. vakare ir baigėsi birželio 19 dieną. Minėtų dienų metu iš Lietuvos buvo išvežta 17500 (nustatyti 16246 tremtinių likimai). Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi.
Birželio 13 dieną Sobuvoje Domicėlė Baltrušaitienė buvo su 4 metų dukra Aldute ir su trejų metų kūdikėliu dukryte Dalyte. Vyras Antanas, sūnaus Viktoro Baltrušaičio teigimu, slapstėsi Marijampilėje ir iš ten buvo ištremtas. Apie 20 val. į namus su sunkvežimiu atvyko dešimtis enkavedistų ir pora vietinių milicininkų. Buvo įsakyta per pusvalandį susirinkti daiktus ir pasiruošti išvykti. Kur, nebuvo pasakyta. Pasigirdo skardus tėvų ir tetų vaitojimas. Tetos aprengė Aldutę kailinėliais. Maldavo ir prašė palikti trijų mėnesių Dalytę namuose. Enkavedistas griebė ją iš tetų rankų ir permetė per mašinos bortą, ranka numodamas, atseit, ilgai ji negyvens. Jiezne mašinoje jie buvo ilgą laiką, kol buvo įsodinti kiti Jiezno tremtiniai. Paskui buvo nuvežti į Alytaus geležinkelių stotį (Iš Aldonos Januškevičienės pasakojimo).
„Mus nuvežė į geležinkelio stotį ir uždarė prekiniame vagone, kaip veršius, vežamus į skerdyklą. Vagonai buvo iš anksto paruošti žmonių vežimui, nes jau buvo sukalti dviaukščiai gultai, kur buvo galima ištiesti kojas, o viename vagono kampe, grindyse buvo išpjauta kumščio dydžio skylė, kur buvo galima ištuštinti pilvus, kurie, laikui bėgant, vis darėsi tuštesni, nes vagono gyventojų niekas nemaitino, o ne kiekvienas turėjo pasiėmęs su savimi maisto“ (Pileckienė, p.23). Traukinyje, vykusiame iš Marijampolės, Antanas pagaliau susirado savo šeimą. Domicėlė šiek tiek aprimo.

Aldutės mirtis
Traukinys karščio, tvankumos ir vokiečių lėktuvų bombardavimų chaose, pravažiavo pro bombardavimų ir gaisrų apimtą Minską, subombarduotą Oršą. Sirgo, karščiavo Aldutė, po pusantro mėnesio atvykus į Barnaulą, ji užgeso. Barnaule tremtiniai buvo išlaipinti ir apgyvendinti. Baltrušaičiams pirmiausiai rūpėjo surasti kapinaites, kur būtų galima palaidoti Aldutę. Vietiniai rusai padėjo sukalti karstelį, o vienas geras žmogelis mažyčiu vežimu jį nuvežė iki kapinių. Šių prisiminimų autorė Aldona Januškevičienė, atkūrus nepriklausomybę, buvo nuvykusi į Barnaulą, bet minėtų kapų jau nesurado.

Urbanavičių šeimos golgota iki Barnaulo
Pateiksime Adelės Nenartavičiūtės – Urbanavičienės prisiminimus, kuriuos pateikė jos dukra Ramutė Kadišienė, gyvenanti tėvelio gimtinėje Kalvarijoje. Ramutės mamytė Anapilin išėjo 2004 m. Šie atsiminimai buvo atspausdinti 2003 m. gruodžio 5 – 11 dienų laikraščio „Kalvarijos kronika“ numeriuose.
„Ankstų birželio 14 -osios dienos rytą čekistai ėmė daužyti mūsų namų (Jiezne – V.K) duris. Įsiveržę į butą vyrą tuoj pat pasodino ant kėdės ir liepė nejudėti, o man liepė krautis daiktus. Aš pradėjau verkti ir nežinojau už ko griebtis. Daiktų leido pasiimti ne daugiau kaip 100 kilogramų. Iš spintos ėmiau, kas pakliuvo po ranka. Penkerių metų sūnus (Vytautas – V.K) norėjo pasiimti dėžutę su knygomis, bet ją numečiau į šalį. Už tai vėliau labai gailėjausi. Aprengusi vaiką,buvau įsodinta į mašiną, kurioje jau buvo kiti mokytojai, pulkininko šeima ir kt. Pažįstami čekistai į mašiną įkėlė ir mūsų naują motociklą, kurį Alytaus geležinkelio stotyje pasiėmė sau. Atvykę į geležinkelio stotį moterys verkė, vaikai klykė. Buvo baisus vaizdas.
Vagonuose buvo padaryti kelių aukštų mediniai narai su viršuje padarytu grotuotu langeliu. Tualeto reikalams grindyse žiojėjo iškirsta skylė. Kol buvo pildomi vagonai žmonėmis, ešelonas geležinkelio stotyje stovėjo kelias dienas. Aplink jį vaikščiojo ginkluoti sargybiniai, kurie pašaliniams neleido prisiartinti prie vagonų. Stovint traukiniui, į tualetą, esantį stotyje, palydėdavo sargybinis. Kai ešeloną užpildė žmonėmis, traukinys pajudėjo ir po kelių dienų pasiekė Naujosios Vilnios geležinkelio stotį.
Išaušo graži ir saulėta diena. Vagonų durys buvo atidarytos. Sužinojome, kad, eidami pro vagonus, kareiviai šaukia vyrų pavardes. Taip buvo nuo šeimų atskiriami vyrai. Prasidėjo sumaištis ir verksmai. Mūsų vagone buvę vyrai pradėjo slėptis po narais, juos moterys apklojo drabužiais ir daiktais. Priėję prie mūsų vagono kareiviai ėmė šaukti pavardes. Mes, moterys, sakėme, kad tokių čia nėra. Dievui padedant taip laimingai ir išsisukome. Atėjus nakčiai, vagonai buvo užrakinti ir ešalonas pajudėjo. Po kiek laiko pasiekėme Oršos miestą, gavome karšto vandens ir kibirą kažkokios prašvinkusios košės. Košė buvo labai neskani, todėl ją išmetėme pro vagono skylę. Kitose stotyse irgi duodavo košės, silkių, žuvies, nuo kurių labai troškindavo. Beveik visą maistą išmesdavome pro skylę. Išmestą maistą po vagonais dabar jau surinkdavo iš kažkur atsiradę vaikai. Tada supratome, į kokią bado šalį mus veža, kai net rusų vaikai renka išmestą maistą.
Šioje ilgoje kelionėje iki Barnaulo dėl ligų, pergyvenimo mirė daug senyvo amžiaus žmonių. Traukinys turėdavo stoti prie miško ir išmesti lavonus. Pasiekę Barnaulo miestą, čekistai žmones išlaipino ir apgyvendino tam skirtuose barakuose“ („Kalvarijos kronika“, 2003, gruodžio mėn. 5-11d. nr. 44(377), p.4-5).
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas