Rebeka Bruder: po dešimties metų

Tai parodos, eksponuotos Pakuonio bibliotekoje, pavadinimas, žymintis laiko tarpą tarp dviejų jaunos autorės tapybos parodų; tąsyk, prieš dešimt metų, renovuotoje Pakuonio bibliotekoje atsidarė pirmoji Lietuvos dailės akademijoje studijuojančios Rebekos Bruder tapybos darbų paroda. Ir štai po dešimtmečio, jau kaip gera pažįstama, Rebeka surengė dar vieną parodą neatsitiktinai simbolišku pavadinimu.

Rebeka sugrįžo. Sugrįžo jau ne kaip studentė, o kaip į meno pasaulį tvirtai įžengusi autorė. Jeigu per tą dešimtmetį kai kas ir pasikeitė, tai tik ne pati Rebeka – tokia pat išoriškai efektinga, kartais mokanti tapti žaismingai ekstravagantiška, komunikabili, itin geranoriška. O pasikeitė, aišku, išsilavinimo oficialusis statusas, nors platus jos akiratis buvo ženklus ir prieš dešimtmetį. Lavinosi keliomis kryptimis: baigė magistro studijas Lietuvos dailės akademijoje, įgijo dar ir teisės bakalauro bei atsargos leitenanto laipsnius. Parodų geografija irgi išsiplėtė už Lietuvos ribų. Jau daugybę kartų viešėta Lenkijoje, Latvijoje, o kovo mėnesį paroda surengta net tolimojoje Australijoje.
Šį kartą Pakuonyje iškabinti pleneruose Rebekos tapyti paveikslai. Tik jų motyvai jau kiti, nes skirtingi ir kūrybos laikotarpiai. Anuometiniuose darbuose vyravo dideli žvejybiniai laivai, tviskėjo Nidos kopos (apie tuometę parodą rašiau „Gyvenimo“ 2008 m. liepos 5 d. numeryje „Spalva man visąlaik buvo labai artima…“), o šįkart dominuoja Lietuvos ežerų pakrantėse ramiai prisišvartavusios valtys, jaukios mažų miestelių ir kaimų gatvelės, bundančią gamtą primenančios gėlės ir kita augmenija.
Kaip ir prieš dešimtmetį, taip ir šį kartą su autore buvo susitikta ir pabendrauta gyvai. Saulėtą balandžio pabaigos dieną tam ji paskyrė gerą pusdienį. Pati teigia mėgstanti bendravimą, vertinanti edukaciją ir turinti empatijos jausmą. Į susitikimą atėjo ne tik kultūrai ir menui neabejingi suaugusieji, bet ir būreliai mokinių – paeiliui net keturios Pakuonio pagrindinės mokyklos klasės su dailės mokytoju. Pastaroji auditorija buvo itin aktyvi ir autorei pažėrė nemažai klausimų. Labiausiai mokinius domino kūrinio tapymo trukmė, spalvų derinimo ir kompozicijos parinkimo motyvai. Mokiniai susipažino su tapybos aliejiniais dažais technologijomis, jiems pasakota apie plenerus. Juos keliones apskritai mėgstanti menininkė itin vertina, nes tai galimybė tapyti iš natūros, ne vien studijoje. Ten ji tapo su ekspresija, o pati gamta, kaip žinoma, dosni idėjų.
Nors turi paralelinių specialybių, Rebeka sako neįsivaizduojanti savo gyvenimo be tapymo, be meno. Jos nuomonė kategoriška: be kultūros ir meno žmogaus gyvenimas nėra pilnavertis. „Sutikčiau būti savanore, vesti meno terapijos užsiėmimus bet kam … Kodėl gi ne? Juk menas gali pakeisti kurio nors iš mūsų gyvenimą“, – įsitikinusi viešnia.
Šitai ir pajutome. Todėl tikimės, kad tai ne paskutinė energingos, perspektyvios, nuolat keliaujančios menininkės viešnagė Pakuonyje, kad graži pažintis, jaunimo kartoms besikeičiant, tęsis, ir dar bus progų gėrėtis jos savitais paveikslais, patirti bendravimo malonumą ir prasmingumą.
Marytė Žaromskienė