Erdvės geriems darbams visada yra

Praėjo Velykos. „Velykos – atgimimo šventė Žmogui ir Gamtai. Belaukiant  Šv. Velykų dar glaudesni ryšiai užsimezga tarp Žmogaus ir Gamtos. Ir tenka Žmogui padėti Gamtai: žirginėlius į berželius sukelti, kačiukų pumpurėlius pašukuoti, šventei gero oro paieškoti ir saulės į namus įleisti, kad sušiltų ne tik namai, bet ir širdys. Ir skuba Žmogus patį gražiausią Margutį, margą kaip pasaulis, dovanotą Gamtos, nudažyti. O savuose namuose stalą  linine drobule užtiesia, kad namai duona ir medum kvepėtų, lauktų namiškių sugrįžtant…“  
Prisipažinsiu, perskaičiau šiuos nuostabiai gražius žodžius internete. Ir parašiau čia juos todėl, kad realiame gyvenime, ir ne tik Prienuose, nežiūrint į šventines nuotaikas, atsitinka įvairių ne tik džiugių dalykų. Prienų rajono savivaldybės teritorijoje nutiko tokia istorija, kurią įvertinsite kiekvienas pagal save.
O įvyko štai kas. Viešojoj erdvėj prieš pat Velykas pasirodė visai nešventiški, keliantys susirūpinimą, tokie pranešimai (rašau čia tik jų pavadinimus): „Girtaujančių tėvų namie laukė 5 alkani vaikai.“ „Vaikai palikti be priežiūros namuose, o tėvai girtauja kažkur kitame kaime.“
Ir visai nesiruošiu ko nors teisti ar svarstyti, ieškant kuo pikantiškesnių detalių, kaip ten buvo ar nebuvo. Juk tikėtina, kad ši istorija, tiksliau – istorijos aprašymas buvo svarbus kai kam tik kaip sensacija arba galimybė pagalvoti – matai, kokie jie, tie tėvai netikėliai, nesirūpina. Paprasčiau yra pasmerkti juos, viską pamiršti ir tuomet, sėdus į automobilį kartu su savo nealkanais vaikais, nuvažiuoti į Birštoną, į kurį nors baseiną  papramogauti, pailsėti po sunkios darbo savaitės. Žinoma, tai yra labai gerai. Velykos juk. Bet Velykos praėjo. Gyvenimas grįžta į natūralų kiekvienos dienos ritmą. Tad ir ši istorija turėtų keliauti užmarštin.
Bet šioje istorijoje yra ir antroji jos dalis. Geroji. Prienuose vienas žmogus atsitiktinai sužino, kad tie vaikučiai po šio įvykio apgyvendinami Prienuose jų šeimai skirtame socialiniame būste. Būstas normalus, bet, pasirodo, visiškai tuščias. Vaikai miega ant grindų, pasitiesę čiužinius. Kaip ruošti pamokas..? Nekalbu jau apie kitas buities reikmes.
Žmogus, sužinojęs šią istoriją ir jos detales, yra Alvydas Barščevičius. Jis per savaitę laiko iš visos Lietuvos neabejingų, linkusių padėti vargingai gyvenantiems žmonėms, pasitelkęs kelis savo draugus, Gintarą Kleizą, Prienų r. savivaldybės tarybos narius Gintautą Bartulį, Vytautą Martinaitį bei visagalį internetą, sukaupė, surinko visą didžiulį sunkvežimį baldų, namų apyvokos daiktų.
Visa ši paramos akcija sėkmingai užbaigta balandžio 5 -osios popietę.  Padedant G.Kleizos įmonės darbuotojams, daiktai buvo sunešti į savo vietas, į šeimos socialinį būstą.
Viskas. Istorijos pabaiga. Po jos tiesiog patiki Velykų stebuklu. Visada yra erdvės geriems darbams.
Paulius Girėnas