Pasiginčykim dėl skonio

Prof. Vlado Žuko ir Vaidoto Daunio šviesiam atminimui
„Jei jau dėl skonio nesiginčijama – tai skonio lavinimas turėtų būti neginčijamas dalykas“. Giedrius Kuprevičius
Daugiau kaip trys dešimtmečiai prabėgo nuo to įsimintino prof. Vlado Žuko seminaro, kai Vilniaus universiteto auditorijoje ginčijomės apie vertybes – kaip jas pagrindžia filosofai, kultūros žmonės, kaip įrodyti, jog viena yra vertinga, o kita – ne. Tada, rodos, sutarėme, jog ir rašantieji, ir bibliografai, tuos rašymus registruojantys, sisteminantys, turėtų prisiimti atsakomybę, ką palikti istorijai, o ką – į šiukšlyną. Patiko profesoriui mąstančios studentės, žiūrėjo šypsodamasis į nerimstančias diskusijas ir turbūt džiaugėsi, jog savo darbą atliko su kaupu: sudomino, paskatino mąstyti, ir savo galva dažniau pasikliauti.
Profesorių prisiminiau kiek netikėtame kontekste. Neseniai nuskambėjo, nuaidėjo penktoji Birštono vasaros menų akademija, palikusi daug puikių įspūdžių ir kursų dalyviams, ir koncertų žiūrovams. Susitikimai su muzikantais, dainininkais paakino atlikti, galima sakyti, šiokį tokį profesinį, t. y. bibliografinį, tyrimą – pasidomėti, kiek įrašų (iš šalies dienraščių) apie tuos puikius muzikantus yra mūsų Nacionalinėje bibliografijos duomenų bazėje. Nedaug. Rezultatas nenustebino, tiesą sakant, jokio tyrimo nė nereikia – ir taip akivaizdu, kad leidžiame apie save manyti, jog labiausiai trokštame visokiausių pupyčių, ir kad jos mums žymiai gražesnės už talentingas muzikantes.
Jaudino, graudino „Regnum musicale“ ansamblio koncertas – kai groja seserys Daunytės, tarsi priartėja Vaidotas Daunys ir jo laikas: daug skaitydavome, kalbėdavome apie knygas, dvasią auginančius dalykus. Poetas sakydavo, kad žodis veda gilyn, aukštyn kelia muzika. Pats nuolat gręždamasis į šviesą ir kitus vedėsi – buvo turbūt vienas iš pačių gražiausių mūsų kartos žmonių. Gal todėl pažinojusieji Vaidotą taip laukia susitikimų su „Regnum musicale“, o puikiosios muzikantės Joana, Vita Marija, Elena ir Kotryna Ugnė jau apsiprato su tuo, kad klausytojai jose ieško tėvo bruožų, tos amžinosios dvasios karalystės, kuri turbūt ir Raimondai Daunienei sunkią valandą buvo patikimiausia, o neretai ir vienintelė užuovėja. Bet kaip nusigyvenome iki to, kad nė minties nebekyla, jog ir dienraštis gali vesti į šviesą, kodėl leidžiame apie save galvoti, kad esame tik instinktų tenkinimu besirūpinantys padarai, ir jokių dvasios karalysčių mums nereikia.
Kitas ryškų įspūdį palikęs Birštono vasaros menų akademijos susitikimas – Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ koncertas. Vieną žinią apie šį puikų kolektyvą yra paskleidę visi pagrindiniais save laikantys dienraščiai: 2006 metais į choro autobusą Čekijoje rėžėsi vilkikas, trims kolektyvo nariams prireikė medikų pagalbos. O žvaigždutėmis jaunuosius dainininkus respublikinėje spaudoje vadina tik nenuilstančioji talentų puoselėtoja Liucija Stulgienė. Žiniasklaidoje dažniau švyti kiti vardai ir kiti veidai, nes „žmonėms jų reikia“. Ar tikrai reikia? Gal įsiklausykime į prof. G. Kuprevičiaus žodžius: nenagrinėdami, kas išties vertinga, o kas ne – ir nužmogėti galime. Neapleidžia mintis, kad žiniasklaida ne taip jau retai tuo keliu mus ir veda. Bet negi privalome juo eiti – būna ir nemokamų gerų koncertų, vertingų susitikimų, ir bibliotekų knygos laukia skaitytojų.
O ir dėl skonio pasiginčyti ne tik verta, bet ir būtina. Kad žmonėmis išliktume.
Genovaitė Mačiūtė