Dailininko darbai pasakoja

Turbūt daugumai mūsų būdingi sentimentai senosioms fotografijoms, prabylančioms vaizdais iš artimesnės ar tolimesnės praeities, pasakojančioms kartais žmonių, kartais pastatų likimus ar liudijančioms aplinkos pasikeitimus. Panašų jausmą gali sukelti ir dailės kūriniai.
Tuo įsitikinau, vartydama albumą „Kostas Dereškevičius. Tapyba“, 2012 metais išleistą Modernaus meno centro. Šį išsamų leidinį turi Pakuonio biblioteka. Albume chronologiškai pateiktame autoriaus kūrinių kataloge radau keletą ypatingą dėmesį patraukusių menininko tapybos darbų reprodukcijų. Žinomas tapytojas, profesorius Kostas Dereškevičius, gimęs 1937 metais, yra kilęs iš Pakuonio apylinkių Antakalnio kaimo ir savo jaunystės laikais – 1957 – 1960 metais – dirbo mokytoju Pakuonio vidurinėje (dabar pagrindinė) mokykloje. Būtent minimu laikotarpiu dailininkas iš natūros nutapė keletą darbų, du iš jų, su žinomais Pakuonio miestelio pastatais, ir matome šiose nuotraukose. Kartu pateikiu paveiksluose vaizduojamų objektų nūdienos nuotraukas.
Pirmojoje nuotraukoje regime 1959 metais nutapytą Pakuonio paštą. Sodų gatvės name paštas veikė, kol nebuvo perkeltas į 1966 metais pastatytą tipinį seniūnijos pastatą. Dabar to buvusio pašto vietoje yra gyvenamasis namas, išoriškai beveik nepakitęs, o jo stilingą fasadą kol kas turiu malonumą regėti pro Pakuonio bibliotekos langą; ateity savininkai planuoja esminę ir, matyt, nelabai išvengiamą namo rekonstrukciją. Na dabar, kaip žinome, pašto su savo patalpomis miestelyje apskritai nebeliko – laikmetis diktuoja naujas šios veiklos formas ir funkcijas.
Antrojoje paveikslo, nutapyto 1960 metais, nuotraukoje iš dabartinės Aušros gatvės perspektyvos pavaizduota Pakuonio bažnyčia. Tiesa, pastarosios matosi tik bokštai, nes priekyje stovėta špitolės. Būtent ji yra paveikslo pirmame plane. Špitolė jau praeities kloduose; statyta prieškariu, dargi gerokai anksčiau, nugriauta dėl senumo devintajame dešimtmety. Per savo gyvavimo istoriją špitolei teko pabūti daugiafunkce institucija, pradedant parapijos namais davatkėlėms, po karo – ambulatorija ir felčerio gyvenamąja vieta, netgi skalbinių priėmimo punktu ir galop kultūros įstaiga su vaidinimais ir šokių sale – žodžiu, buvęs visiškas pastato universalumas. Dabar špitolės vietoje – mašinų stovėjimo aikštelė su galimybe kartais čia surengti Užgavėnes. Šalimais aikštelės per pusę amžiaus išaugo ir suvešėjo medžiai. Gamtai juk irgi reikia savų erdvių.
Abu šie realistine maniera nutapyti darbai yra K. Dereškevičiaus asmeninės kolekcijos dalis. Abu paveikslai nutapyti žiemos laiku, dabartinės gi nuotraukos – vasaros žaliavimo įkarštyje. Susisiekiau ir su pačiu Vilniuje gyvenančiu autoriumi. Jis, kaip visuomet, šiltai mena gyvenimo Pakuonyje etapą, mokytojavimą, čia sutiktus ir pažintus žmones, kuriems linki visa ko geriausia (išsamią menininko biografiją esu pateikusi antrajam leidinio „Žmonės ir darbai. Prienų ir Birštono krašto šviesuoliai“ tomui, išleistam 2013 m.).
Praeitis ir jos atvaizdai dažnai turi tam tikrą nostalgijos arba švelnios melancholijos atspalvį. Puiku, kad talentingo, pripažinto menininko ranka kadaise vedžiotas teptukas sustabdė miestelio praeities akimirkas. O mums jos byloja apie bėgantį laiką ir su tuo dėsningai bei natūraliai susijusius pokyčius.
Marytė Žaromskienė
Pakuonio bibliotekos bibliotekininkė